Lietuvių žurnalistas bei rašytojas Albertas Laurinčiukas išleidęs daug kelionių apybraižų laimėjusių premijų, kaip „Varinė saulė“, „Juodasis kraujas“ ir daugelis kitų, grįžta su dar viena taip pat laimėjusią premiją, knyga ,,Taifūno Rūstybė’’. Šioje knygoje autorius dalinasi patirtais įspūdžiais Azijoje, įvairiais pokalbiais su sutiktais žmonėmis, įvairiaspalvėmis tradicijomis, kultūromis, kalbomis ir išskirtinu gyvenimo ritmu.

Autoriaus kelionė prasidėjo Tokijuje, tarptautiniame Hanedos aerodrome, iš kurio, vėjas jį nuskraidino į Mongolijos stepes, esančias netoli Buir Nuro ežero. Vėliau lėktuvo ratams palietus Kabulo aerodromo betoninį  nusileidimo taką, jis atsidūrė Afganistane. Ramusis vandenynas jį atvedė iki Vietnamo, o iš ten keliavo į nedaugelio girdėtus kraštus: Kampučiją ir Laosą, kurie nustebino savotišku paparastumu ir unikalumu. Tada, patraukė į ryškiaspalvį Honkongą, o iš ten kelionė tęsėsi sampagitų žiedais kvepiančiuose Filipinuose. Indijoje, autorių svetingai pasitiko akmeninė šiva, El Kurnoje rojaus sodas. Visos šios kelionės papildo žmogų neapsakoma patirtimi ir galimybe skaitytojui tai pat pažinti šiuos kraštus.

Nepaisant to, kad ,,Taifūno Rūstybė’’ yra daugiausiai sutelkta ties kelionių apybraižomis, ji nėra yra įprasta kelionių knyga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvligsnio. Joje yra gausu įdomių faktų, šmaikščių posakių ir palyginimų, kurie įsupa skaitytoją į Azijos gelmes.

Albertas Laurinčiukas kelionių apybraižų knygoje ,,Taifūno Rūstybė’’ supažindina skaitytoją su mūsų kasdieniu vakarietišku gyvenimu visiškai priešingu ir neįprastu pasauliu. Ir įpūčia mums šio neįprasto pasaulio įvairiapusių prieskonių bei istorijų nuspalvinant mūsų kadieninį gyvenimą, nuo Amžinosios laiko upės Indijoje iki autoriaus pirmos kelionės pasakojimu.

Debiutinėje knygoje ,,Tigras tai ne katinas’’ teatro režisierė Eglė Šimkevičiūtė – Kulvelis dalinasi savo pažintimi su Vietnamu ir Tailandu. Prieš beveik dešimtmetį pirmą kartą į Pietryčių Aziją išvykusi autorė bei jos vyras tikėjosi šią avantiūrą trūksiant vienerius metus. Vis dėlto kelionių virusu užsikrėtusi pora, išmaišiusi šį regioną ir šiuo metu gyvenanti Naujojoje Zelandijoje, planuoja kitą savo nuotykį. (daugiau…)

„Pratjekabuda“ ir „Rytų pasakos“ – Vinco Krėvės-Mickevičiaus orientalistinių apysakų rinkinys, kuris pasakoja apie žmogaus gyvenimo miegą, mirtį ir prabudimą. Knygoje vaizduojamas žmogus, kuris atsidūręs mirties akivaizdoje priartėja prie tikrojo savo sąmonės balso ir dvasinės pilnatvės. Ši rytietiškais motyvais paremta filosofinė knyga atskleidžia keletą pagrindinių romantizmo idėjų: žmogaus maištą prieš pasaulį, jo dvasios galybę bei idealų svarbą. Knygą sudaro (daugiau…)

Šioje knygoje yra kompleksiškai aptariama trijų Eurazijos didžiųjų šalių – Kinijos, Indijos ir Rusijos – regioninio lygmens užsienio ir vidaus politika. Ši knyga leidžia kalbėti apie susiformavusi geopolitiškai išskirtinės svarbos strateginį trikampį, kuris turi įtakos dvišaliams tarpusavio santykiams bei globalinei politikai. Tokia trijų didžiųjų Eurazijos valstybių eilės tvarka yra neatsitiktinė, nes Kinija, Indija ar Rusija tiriamuoju laikotarpiu (Per šešiolika pirmųjų XXI amžiaus metų) nepranoko kitų (daugiau…)

Ši, Vilijos Mozurienės ir Aušros Siniuvienės komiksų knygelė ,,Atsiverk, Azija” skaitytojams, suteikia puikias galimybes pasinerti į įspūdingas ir vaizdingas keliones po 47 Azijos šalis. Knygą sudaro nuotaikingi, įvairūs komiksai, leidžiantis su Azija susipažinti šiek tiek kitaip: jokio vientiso teksto ar tam tikros informacijos – viskas pateikiama žaismingai, su daug paveikslėlių. Kiekviena šalis, esanti šioje knygelėje, tarp kurių Azerbaidžanas, Bangladešas, … (daugiau…)

Autoriaus – Vytauto Narvilo kūrinys, skirtas tiems, kurie domisi Indija. Nesunku suprasti kodėl – ši knyga, be autoriaus asmeninių žinių ir patirties, remiasi seniausiais indų literatūros „paminklais“, tokiais kaip: Vedos, Upanišados, Mahabharata ir kt. Knygoje pasakojama ir analizuojama platus Indijos spektras, kurį sudaro : induizmo mokymas, filosofija, joga, kultūra, legendos, mitai, padavimai, dvasinės tiesos ir tiesiog kasdienis gyvenimas.  Sąlyginai nedidelės apimties knyga, talpina labai daug informacijos ir žinių.

(daugiau…)

Ši knyga skaitytojams, suteikia puikias galimybes pasinerti į įspūdingas ir vaizdingas  keliones po tris magiškas Pietryčių Azijos šalis. Autorė vaizdžiai bei  įtraukiančiai aprašo savo tris aplankytas kelionių šalis, tai yra: Vietnamą, Singapūrą bei Balio salą. Knygos autorė trumpai papasakoja lankomų šalių istoriją, papročius, tradicijas, kurios gali lengvai šokiruoti skaitytoją, taip pat aprašo savo asmeninius nuotykius aplankytose šalyse, kurie ir linksmi, o kai kurie tikrai sukels ilgai dar nemalonius prisiminimus. O labiausiai skaitytojų akį, tikriausiai, patraukia nuostabaus grožio fotografijos, kurios tiesiog hipnotizuoja akimirksniu. (daugiau…)

Knygoje keliaujama po indų, sanskrito, vedų, indologijos ir sanskritologijos pasaulį. Ši knyga – rimtas, sistemingas, nuoseklus, gilumon žvelgiantis mokslinis darbas, parašytas neatsisakant kūrybingumo, kuris knygos skaityma paverčia malonumu. Be abejo autorius įnešė žymią duoklę į ateities amžių laimingo Žmogaus dvasinį lobyną. Prieš R. Mironą lietuviai sanskritologijos ir indologijos mokslų šakose dar beveik nieko nebuvo nuveikę. Tad butent šiuo darbu R. Mironas pasišauna praarti pirmąją vagą šiu taurių mokslo šakų dirvonuose. Darbu autorius siekia atidengti lietuviškai skaitantiems bent mažytį žavingo vedų laikotarpio paveikslo kampelį

Dėmesį patraukia ir pačios knygos skaitymą paverčia malonumu knygos turinio išdėstimas. Autorius palaipsniui supažindina skaitytoją su visais terminais, Indo-iraniečių istorija, vedizmo raida ir tik vėliau imasi analizuoti himnus. Rigvedos interpretavimas yra sudėtingas, kai kurių jo himnų suvokimas tegali būti apytikris. Dėl to versdamas himnus R. Mironas laikosi kuo didžiausio tikslumo, norėdamas neaptemdyti jau ir be to mums tamsios žilos indų senovės dainiaus minties. (daugiau…)

Išgirdusi pasiūlymą metus pagyventi Saigone, žurnalistė Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre nedvejojo: ji visada norėjo sugrįžti į Aziją, nes jautė, kad ten atras savo likimą. Tik ar 2006 metų Saigonas tikrai buvo ta svajonių vieta?

Kaip ir daugelis kitų žmonių, rašusių apie savo atsiminimus, nuotykius bei įvykius Azijoje – rašytoja mums, skaitytojams, atskleidžia dvejopą pasaulį. Mums vakariečiams, išgirdus žodį Azija, į galvą norom nenorom ima lysti nusistovėjusių stereotipų vaizdai: Tadžmahalas, Didžioji Kinų siena, keistos virtuvės ir pan. Tačiau tai visa, ką įsivaizduoja nepatyręs žmogus. O juk esama ir kitokio, gilesnio pasaulio. Būtent tai akcentuojama „Šešeri metai Saigone“ knygoje.  Piešdama vakariečiui nežinomo Vietnamo vaizdus, rašytoja sieja viską su savo pačios patirtais įvykiais, jausmais, mintimis. Knygoje dažnai kalbama apie stereotipų „laužymą“ ir patvirtinimą. Tačiau bene labiausiai sužavėjęs šios knygos aspektas – rašytojos gebėjimas skaitytoją pastatyti į savo vietą, t.y. pasijusti svetimu kitoje kultūroje. Pasijusti vienišu ir per daug dėmesio susilaukusiu „baltuoju“ šviesiomis akimis. (daugiau…)

Šioje priešpaskutinėje Antano Poškos knygoje iš serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, galime pažinti tuometinę Indiją ir jos kultūra, būtent dėl to ši dalis ir vadinasi: „Indijos palmių paunksmėje“. Knygoje aprašoma paties A. Poškos įvairūs prisiminimai, iš jo kelionės į Indiją. Veiksmas, prasideda tuomet, kai autorius, pasveikęs po pusės metų trukusios ligos atvyksta į Bombėjų. Tuo metu kolonizuotą britų. Rašytojas, mokėjęs esperanto kalbą, šioje šalyje, prasiskina kelią gelbstint vietos esperantininkams, kurie padeda jam įsitvirtinti. Čia Antanas Poška, susipažįsta su įtakingais profesoriais, bei lingvistais. Taigi  netrukus  autorius, atvykęs mokytis į Indiją antropologijos, pats netikėtai tampa dėstytoju, bei tyrinėtoju. (daugiau…)