Azijos studijos Lietuvoje

Sovietmetis

Vienas iš svarbiausių kelių pažinti Rytų Azijos šalis Lietuvoje Sovietmečiu buvo verstinė šių šalių grožinė literatūra, o jos, skirtingai nei prieškario laikotarpiu, apie Rytų Aziją leista gana gausiai. Kadangi vietos specialistų, išmanančių šias kalbas nebuvo, didžioji dauguma sovietmečio grožinės literatūros vertimų buvo atliekami per tarpines kalbas, pirmiausia rusų. Gausiausiai publikuoti Kinijos Liaudies Respublikos ir Šiaurės Korėjos autorių darbai, kurių idėjos atitiko tuometinės Tarybų Sąjungos ideologiją ir siekė parodyti proletarinių revoliucijų sėkmę Azijos šalyse. Leistos knygos atspindėjo šiose šalyse kuriamą komunistinį rojų, kovą su buržuazija bei senomis atgyvenusiomis tradicijomis. Netgi Japonija, šalis atstovaujanti priešingam ideologiniam blokui, lietuvių skaitytojui buvo pristatyta per pro-komunistinį autorių Teru Takakura.

Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio smarkiai pakito ir verstinės literatūros pobūdis. Vietoj pro-komunistinių romanų, pastebimas dėmesys kinų, japonų klasikos kūriniams. Ši tendencija japonų literatūroje atsirado jau 7 dešimtmetyje, su pirmaisiais R. Akutagava ir Sh. Endo vertimais. Japonijos autorių, kurių mintys dažniausiai neatitiko sovietmečio ideologijos, vertimai tapo savotiška rezistencijos forma ar ištrūkimu iš sovietinės realybės. Galbūt todėl šią šalį atstovavo daug įvairesnio spektro autorių kūriniai: buvo verčiami moderniosios literatūros klasikų veikalai, atskleidžiantys tradicinį Japonijos gyvenimo būdą (Y. Kawabata), taip pat visuomenės kritikos, fantastikos, detektyvo žanro autorių kūriniai. Vienas labiausiai tarybiniais metais verčiamų autorių, su kurio leidiniais turėjo galimybę susipažinti Lietuvos skaitytojas, buvo K. Abė. Korėjiečių literatūrą šiuo laikotarpiu atstovavo XVII a. klasiko Manjung Kim Devynių sapnas debesyse (1977), kinų literatūrą – Lietuvos skaitytojui pasiūlyti Konfucijaus, Sunlin Pu vertimai, klasikinės poezijos kūriniai. Gana didelę vertimų dalį šiuo laikotarpiu sudarė ir kūriniai vaikams: išverstos kinų, japonų, korėjiečių pasakos, apysakos, vaizduojančios tolimų Azijos tautų grožį, atskleidžiančios turtingą jų kultūrą.

Atsirandant pirmiesiems specialistams, mokantiems Rytų Azijos kalbas, pasirodė ir pirmieji tiesioginiai literatūros vertimai. Čia japonų kalba buvo neabejotinai priešakyje. Pirmasis lietuvis, kuris jau 8-ame dešimtmetyje privertė lietuviškai prabilti japonų autorius, buvo Arvydas Ališauskas, japonų kalbos mokęsis Maskvos valstybiniame universitete. Jam priklauso R. Akutagawa, P. Ogawa, R. Nakagawa, M. Matsutani, S. Hatanaka ir kitų autorių pirmieji tiesioginiai vertimai į lietuvių kalbą. Pirmieji tiesioginiai vertimai iš kinų ir korėjiečių kalbų, tuo tarpu, gerokai uždelsė, ir pasirodė tik po nepriklausomybės.

Po nepriklausomybės

Po nepriklausomybės kinų literatūrą atstovaujantys kūriniai ryškiai pakeitė savo pobūdį. Per pastaruosius dešimtmečius buvo verčiama daugiau šiuolaikinių kinų (neretai išeivijos) autorių, atskleidžiančių turtingą Kinijos istoriją bei aristokratiškąją kultūrą (pvz. Anchee Min, Lisa See, Chiew-Siah Tei ir kt.), o taip pat kritiškai vertinančių socialistinę Kiniją (Ha Jin, Sijie Dai, Xingjian Gao ir kt.).

Japonijos literatūrą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu atstovauja ypač išpopuliarėję H. Murakami, taip pat K. Abės, J. Tanizaki, Y. Mishima, K. Oe romanai. Pagausėjo japonų klasikos kūrinių, nagrinėjančių gyvenimo filosofiją, kovos meną, kario etiką, išleistos kelios klasikinės poezijos rinktinės.

Vienintelis vertėjas iš korėjiečių į lietuvių kalbą yra Jinseok Seo. Puikiai mokėdamas lietuviškai, J. Seo lietuvių skaitytojui pristatė pirmuosius tiesioginius vertimus iš korėjiečių kalbos: Gražiausias Korėjos pasakas (2005), Korėjos mitus (2007) ir šiuolaikinio korėjiečių rašytojo Jonghua Kim prozos rinkinį (2011). Tai yra vieninteliai Korėjos grožinę literatūrą pristatantys leidiniai po Lietuvos nepriklausomybės, kadangi po 1990 m. lyginant su Sovietmečiu akivaizdžiai sumažėjo šios šalies literatūros vertimų.

Skirtingai nuo Tarybų Sąjungos laikotarpio, labai sumenko vaikų literatūros vertimai, nors kai kurios anksčiau verstos knygos yra perleidžiamos. Tiesa, populiarėja lietuviškai prabilę japoniškieji ir korėjietiškieji komiksai (manga ar manhua), jaunimui savitai pristatantys šių tolimų šalių kultūras.

Didžioji dalis japonų ir kinų literatūros po 1990 metų buvo versta iš anglų (atskirais atvejais – iš rusų ar prancūzų) kalbos, tačiau, ypač kalbant apie klasikinę literatūrą, gali būti pagrįstai abejojama tokio vertimo kokybe. Augant orientalistų kartai, gausėja bandymų versti ir iš originalo kalbų. Ypatingu kalbos pojūčiu apdovanota D. Švambarytė periodinėje spaudoje publikavo Zeami Užrašus apie išraiškos formą (1996), R. Akutagavos Citatą iš išdegusio lauko (1995), Murasaki Shikibu Sakmės apie princą Gendži fragmentus (2006), o 2001 m. išleido Nobelio premijos laureato K. Oe Asmeninę patirtį. Jai priklauso ir vertimai iš klasikinės kinų kalbos: Laozi (1997, 2004), Bai Juyi Amžinosios širdgėlos giesmė (2006).

V. Dumčius yra pirmasis Lietuvoje klasikinės japonų poezijos vertėjas iš originalo kalbos. 1999 m. išleistos jo verstos Japonų pasakos. Tais pat metais pasirodė haiku rinktinė Drugelis sniege, o 2007 m. – rinktinė Paparčio šventi ženklai. Vertimai liudija sugebėjimą grakščiai ir tiksliai perteikti originalo minties gelmę. G. Žukauskienė išvertė fragmentus iš Kojiki (japonų kalba).

Į vertėjų gretas įsijungia ir jaunesnioji karta, VU Orientalistikos centro absolventės V. Devenaitė, I. Susnytė, J. Polonskaitė, I. Baronina (japonų kalba), A. Biliūnaitė (šiuolaikinė kinų kalba) ir kt.

Publikacijos apie Rytų Azijos literatūros vertimus Lietuvoje

Knygos:

  • Neimantas, Romualdas. 1988. Rytai ir Lietuva. Vilnius: Mintis.
  • Neimantas, Romualdas. 2003. Nuo Nemuno iki Fudzijamos. Kaunas: Spindulys.

Svetainėje publikuoti straipsniai:

Internete viešai prieinami straipsniai:

Kiti straipsniai ar knygų dalys:

  • Andrijauskas, Antanas. 2004. Istoriniai lietuviškosios Rytų recepcijos ir orientalizmo pokyčiai. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (rytai-vakarai-Lietuva). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, p. 422-436.

Projekto iniciatoriai: Japan foundation VDU
Top