Autoriai:
Kulvelis - Šimkevičiūtė, Eglė Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2019
Leidykla: Balto
Debiutinėje knygoje ,,Tigras tai ne katinas’’ teatro režisierė Eglė Šimkevičiūtė – Kulvelis dalinasi savo pažintimi su Vietnamu ir Tailandu. Prieš beveik dešimtmetį pirmą kartą į Pietryčių Aziją išvykusi autorė bei jos vyras tikėjosi šią avantiūrą trūksiant vienerius metus. Vis dėlto kelionių virusu užsikrėtusi pora, išmaišiusi šį regioną ir šiuo metu gyvenanti Naujojoje Zelandijoje, planuoja kitą savo nuotykį.
Prieš tai niekada Pietryčių Azijoje nesilankiusiems keliautojams Vietnamas sukėlė tikrą šoką. Karštas ir tuo pačiu drėgnas klimatas, jokių kelių eismo taisyklių nesilaikantys motorolerių vairuotojai bei asmeninės erdvės nepaisantys vietiniai gyventojai, tapo nemenku iššūkiu, privertusiu gailėtis sprendimo čia atvykti. Vis dėlto, pora nenuleido rankų ir per ketverius Vietname praleistus metus, ,,prisijaukino’’ ir pamilo šią šalį. Kaip teigia pati autorė, tam prireikė išmokti į viską žvelgti ,,Eglės iš Vietnamo’’ akimis. Taip chaotiškose šalies gatvėse moteris ėmė pastebėti savotišką tvarką bei logiką, o autobusuose ant jos peties mėgstantys pasnausti nepažįstamieji staiga nebeerzino. Be to, perprasti Vietnamą ir jo gyventojus padėjo darbas. Teatro mokytojos privačioje mokykloje bei inžinieriaus statybų įmonėje pareigos, tiek autorę, tiek jos vyrą išmokė, ,,veido išlaikymo’’, mandagumo ir kalbėjimo netiesiogiai, reikšmės visuomenėje. Pažintis su vietnamiečiais juos taip pat išmokė šalies kultūros, istorijos bei papročių.
Po keturių, Vietname praleistų metų, jauna pora manė be vargo susikursianti gyvenimą netoliese esančiame Tailande. Vis dėlto kolonizacijos bei karo nepatyrusi valstybė buvo kur kas labiau ekonomiškai pažengusi. Autorės teigimu, šie faktoriai lėmė ir vietos gyventojų nacionalinį charakterį, kurį apibūdino, kaip: arogantišką, trumparegišką bei kritišką. Taip pat tajai, labiau nei vietnamiečiai, vertina ,,veido išlaikymo’’ svarbą. Moteris aiškina, kad tai yra gero įspūdžio apie save kūrimas, siekiant aplinkinių pagarbos. Tam pasitelkiamos ir garsiosios tailandietiškos šypsenos, kurios, priklausomai nuo aplinkybių, gali turėti begalę skirtingų reikšmių. Formuojant įvaizdį didelis dėmesys skiriamas ir išvaizdai. Tradiciškai šalyje sėkmę, laimę bei meilę pasiekti gali tik šviesią odą turinti mergina. Todėl čia net maudynių jūroje metu moterys dėvi marškinėlius, plačiabriaunes skrybėles ir kitaip saugosi nuo saulės spindulių įtakos. Be to, didžiuodamiesi būdami tailandiečiais, šie ypač vertina savo turtingą tradicinę kultūrą, papročius ir tikėjimą.
,,Tigras tai ne katinas’’ yra be galo informatyvi ir įžvalgi kelionių knyga. Per ketverius Vietname ir vienerius Tailande praleistus metus, autorė pažino šių šalių istoriją, kultūrą, papročius bei žmones. Šie, tapę rašytojos kolegomis, pažįstamais ar draugais ją išmokė daugiau nei bet kuris kelionių vadovas. Šiomis žiniomis autorė dalinasi ir savo debiutinėje knygoje.