Azijos studijos Lietuvoje

Rytų Azija

Iki Antrojo pasaulinio karo

Nors Lietuvoje Rytais domėtasi nuo seno, susidomėjimas tolimomis Rytų Azijos šalimis Lietuvoje prasidėjo palyginus vėlai, mat pirmiausia buvo orientuojamasi į gerokai artimesnius Azijos regionus, pirmiausia Artimuosius Rytus. Pvz. jau XVI a. M. K. Radvila Našlaitėlis parašė knygą apie savo keliones po Egiptą, Palestiną ir Siriją, o lietuviškasis Markas Polas, pirmą kartą atnešęs žinių iš Kinijos buvo XVII a. gyvenęs misionierius Andrius Rudamina. Be to, XVIII-XIX a. Europoje plitusi Chinoiserie mada, neabejotinai veikė ir Lietuvą, kur reiškėsi per kiniškų meno kūrinių, keramikos kolekcionavimą LDK didikų dvaruose.

Nuoseklesnės ir intensyvesnės žinios apie Kiniją, Japoniją ir Korėją Lietuvoje pasirodė tik XIX a. pabaigoje, ir pirmiausia sietinos su misionierių veikla, kuri buvo užfiksuota tuometinėje misijų spaudoje. Atskirą dokumentų tipą sudarė Rusijos-Japonijos kare kovojusių lietuvių laiškai iš Mandžiūrijos, pasirodę XX a. pradžios laikraščiuose iš karto po spaudos draudimo panaikinimo. Knygų Lietuvoje apie šias šalis buvo ypač mažai. Vienas pirmųjų lietuvių autorių, rašiusių šia tematika, buvo visuomenės veikėjas, vėliau VDU profesorius Steponas Kairys. Pasivadinęs Dėdės slapyvardžiu, 1906 m. jis išleido tris knygeles apie Japoniją.

Netrukus (1911) pasirodė ir pirmoji žinoma lietuviška knyga apie Kiniją (Chinija), tiesa išleista Čikagoje. 1925 m. išleista S. A. sudaryta knygelė Knygų išminčius Konfucijus. Bene daugiausia žinių apie Kiniją tarpukaryje aptinkama 1935 m. keliautojo Mato Šalčiaus knygoje Svečiuose pas 40 tautų, kur šiai šaliai skiriamas ištisas skyrius. Negausius lietuvių darbus apie tolimą kraštą papildė verstiniai veikalai iš kitų kalbų, pvz. 1934 m. išleista R. Mohl knygelė Tolimieji Rytai. Kinija, Japonija, Mandžurija (sic) ir Mongolija.

Sovietmetis

Antrojo pasaulinio karo metu Rytais besidominčių asmenybių įdirbis, kur svarbų vaidmenį suvaidino ir Lietuvos universitetas, buvo ilgam pamirštas: biblioteka išdraskyta, mokslininkai išvaikyti. Po II pasaulinio karo uždarius VDU, naujoji orientalistų karta buvo ugdoma daugiausia Rusijos mokslo įstaigose, o tuometinėje LTSR Azijos šalių tyrimai nebuvo vykdomi. Tai dar labiau didino perskyrą tarp Lietuvos ir Vakarų Europos orientalistikos tradicijos. Pastarojoje ir toliau buvo sistemingai kaupiami resursai, palaikoma tradicija ugdant vis naujas specialistų kartas.

Tik apie 1970 m. prasideda naujas Lietuvos orientalistikos etapas – jos atgimimas. Tuo metu į Lietuvą ėmė grįžti Maskvoje ar Leningrade Azijos šalis studijavę lietuviai specialistai. Lietuvoje šiuo laikotarpiu pradėjo konsoliduotis tam tikri mokslininkų ir menininkų branduoliai, kurių stipriausias buvo Vilniaus dailės akademijoje. Padaugėjus specialistų ir prijaučiančiųjų Rytų šalims, 1979 įkurta Lietuvos orientalistų asociacija. Jos pirmuoju pirmininku tapo baltistas ir indoeuropiečių kalbų santykių tyrinėtojas V. Mažiulis, 1989-91 m. juo buvo R. Neimantas, o nuo 1991 m. – A. Andrijauskas.

Pagrindinės žinios tuo metu buvo gaunamos iš knygų rusų ir Vakarų Europos kalbomis. Žinias papildė ir verstiniai rusų autorių veikalai: S. K. Michailovičiaus Kovojanti Kinija (1950), I. Volkos Korėja kovoja (1952), Gorbunovos knygelė Kinija (1956), V. Ovčinikovo Sakuros šakelė (1986), išverstos į lietuvių kalbą.

Šiuo laikotarpiu pasirodė vos keletas lietuvių autorių knygų apie Rytų Azijos šalis. Dažniausiai paplitęs žanras buvo kelionių apybraižos. Pvz. A. Venclova išleido Kelionę į Kiniją (1955). Tuometinis „Tiesos“ redaktorius Albertas Laurinčiukas Japonijai ir Honkongui skyrė dėmesio savo 1984 m. knygoje apie Aziją Taifūno rūstybė. 1974 m. Italijoje pasirodė lietuvių misionieriaus S. Urbaičio knyga apie Kiniją (Kinija – Azijos milžinas).

Šiame kontekste išsiskyrė žurnalistas Romualdas Neimantas, kurio knygelių dėka pradedant 9-uoju dešimtmečiu žinios apie Rytų kraštus plito plačiojoje visuomenėje. Jo užmegztų plačių ryšių su tyrėjais visame pasaulyje dėka tuometiniam lietuviui tolimos ir nepasiekiamos šalys tapo gerokai artimesnės. Apie Rytų Azijos šalis išleistos knygelės Gyvenimas ant ugnikalnio, Pasaulis puodelyje arbatos, Nuo Nemuno iki Fudzijamos, Drakono akys ir kitos. Ankstyvaisiais VDU atkūrimo metais R. Neimantas studentams skaitė paskaitas apie Japoniją. Ši asmenybė paliko ypač originalų pėdsaką, kuris savitai nuspalvino lietuviškosios orientalistikos istoriją.

Nepriklausomybė

Po Lietuvos nepriklausomybės 1990 m. vėl susidarė prielaidos institucionalizuotai Azijos studijų raidai. 1992 m. Kultūros ir meno institute įkurta Orientalistinių ir komparatyvistinių tyrimų grupė (vėliau skyrius), 1993 m. - Vilniaus universiteto Orientalistikos centras, 1996 - Klaipėdos universiteto Orientalistikos centras, 2001 m. - Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų ir Japonistikos centrai (2009 m. sujungti į Azijos studijų centrą).

Minėtosios keturios institucijos vykdo mokslinius tyrimus, kaupia knygų fondus, plečia bibliotekas. Didžiausi su Azijos studijomis susiję fondai Lietuvoje yra Vilniaus universitete (daugiau nei 10 tūkst. knygų ir meno albumų). VDU Č. Sugiharos skaitykloje sukaupta apie 4 tūkst. knygų, daugiausia apie Rytų Azijos šalis. Nuo 2000 m. pasirodė ir pirmieji orientalistikos tęstiniai ir periodiniai leidiniai: Komparatyvistinės studijos, Acta Orientalia Vilnensis (nuo 2000), Rytai-Vakarai, Bibliotheca Orientalia et Comparativa (nuo 2002), Regioninės studijos (nuo 2007).

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje orientalistinės studijos yra viena intensyviausiai besiplėtojančių humanistikos sričių. Čia aktyviai dirba visa plejada mokslininkų, tarp kurių savo produktyvumu ypač išsiskiria A. Andrijauskas. Per savo gyvenimą (daugiausia po neriklausomybės) jis publikavo net 16 monografijų, 45 studijas, sudarė 29 knygas ir paskelbė per 600 mokslo darbų įvairiomis kalbomis. Jo dėka Lietuvos skaitytojai buvo supažindinti su Azijos šalių estetikos filosofija, Rytų-Vakarų komparatyvistika. Dešimtys filosofijos, orientalistikos, estetikos, menotyros, kultūrologijos, civilizacinės komparatyvistikos srityse besispecializuojančių profesoriaus auklėtinių jau dirba įvairiuose Lietuvos universitetuose, mokslinių tyrimo institutuose, Vakarų Europos, Amerikos ir Azijos šalyse. A. Andrijausko indėlis į Rytų Azijos studijas yra tikrai nemažas. Pirmiausia, jo dėka Lietuvos skaitytojas buvo supažindintas su kinų ir japonų estetikos filosofija.

Išimtinai ties Rytų Azijos šalių tyrimais koncentruojasi mokslininkai A. Gelūnas, A. Budriūnaitė, L. Poškaitė, R. Sondaitė, I. Diemantaitė, A. Juzefovič, D. Švambarytė, A. Zykas ir kiti. Sinologiniai tyrimai pirmiausia koncentruojasi ties klasikine kinų (konfucianizmo ir daoizmo) filosofija. 2004 m. pasirodė L. Poškaitės monografija Estetinė būtis daoizme; 2010 m. – A. Budriūnaitės Zhuangzi tekstų interpretacija Laiminga žuvis. 2002 m. D. Švambarytė išleido pirmąjį japonų-lietuvių kalbų hieroglifų žodyną, 2011 m. – knygą Intertekstualumas klasikinėje Japonų literatūroje. A. Zykas tiria pokarinės Japonijos socialinius pokyčius bei politiką, ir ypač domisi Japonijos viešosios diplomatijos klausimais.

Tyrimus vykdo ir doktorantai. Kadangi Lietuvoje nėra institucionalizuotos Azijos šalių studijų doktorantūros, jie studijuoja skirtingose humanitarinių ir socialinių mokslų kryptyse: istorijoje, filosofijoje, antropologijoje, sociologijoje, politologijoje ir kt. Tarp jų paminėtini V. Silius, K. Barancovaitė-Skindaravičienė, V. Milkov ir kt.

Didelę paspirtį Lietuvoje besivystančioms Rytų Azijos studijoms suteikia čia dėstantys, kuriantys mokslininkai iš Rytų Azijos šalių. Pvz. viena japonologijos inspiratorių VU buvo Tomono Goda, o VDU – viešintis profesorius Kodžima Rio. Pastarasis čia savo lėšomis dėstė 1993-1995 m., ir jo iniciatyva išleisti pirmieji Lietuvoje straipsnių rinkiniai apie Japoniją, pradėti kaupti japonologijos fondai. Kyoko Koma, dirbanti VDU Azijos studijų centre nuo 2005 m., atlieka Japonijos įvaizdžio Europoje (Prancūzijoje ir Lietuvoje) bei Japonijos populiariosios kultūros tyrimus. Korėjietis Jinseok Seo, į centrą atėjęs dirbti 2008 m., yra naujai besivystančios Rytų Azijos studijų pakraipos, koreanistikos, pradininkas Lietuvoje. Jo dėka buvo išugdyti pirmieji korėjiečių kalbą mokantys lietuviai – Lietuvos koreanistikos ateitis.

Publikacijos apie Rytų Azijos tyrimus Lietuvoje

Knygos:

  • Neimantas, Romualdas. 1988. Rytai ir Lietuva. Vilnius: Mintis.
  • Neimantas, Romualdas. 2003. Nuo Nemuno iki Fudzijamos. Kaunas: Spindulys.

Šioje svetainėje publikuoti straipsniai:

Internete viešai prieinami straipsniai:

  • Devenaitė, Violeta. 2005. Ritoania ni okeru nihongaku no jijō. Fukusenkō no kanōsei. Acta Orientalia Vilnensia, vol. 6 (1). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 75-76.
  • Švambarytė, Dalia. 2005. Japan Studies and the Disciplines. Acta Orientalia Vilnensia, vol. 6 (1). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 9-17.
  • Žukauskienė-Čepulionytė, Gabija. 2001. Dešimties metų Lietuvos ir Japonijos kultūros ryšių apžvalga. Mokslas ir gyvenimas, spalis.

Kiti straipsniai ar knygų dalys:

  • Andrijauskas, Antanas. 2004. Istoriniai lietuviškosios Rytų recepcijos ir orientalizmo pokyčiai. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (rytai-vakarai-Lietuva). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, p. 422-436.

Šį įvadinį puslapį koordinuoja Aurelijus Zykas. Norėdami papildyti ar pakoreguoti tekstą arba publikacijų apie Rytų Azijos tyrimus Lietuvoje sąrašą, rašykite jam (a.zykas@asc.vdu.lt)

 

Projekto iniciatoriai: Japan foundation VDU
Top