Autoriai:
Dikčius, Raimondas, Juocevičiūtė, Goda Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2011
Leidykla: Versus aureus
Knyga „Drakono alsavimas“ parašyta autorių Raimondo Dikčiaus ir Godos Juocevičiūtės skirta 2 valstybių ir vieno miesto aprašymui: Kinijos, Tibeto ir Honkongo. Autoriai yra ne kartą keliavę po šias valstybes, todėl aprašo tik pačias įdomiausias regionų vietoves, nupasakoja neįprastą vakariečio akims rytų žmonių elgesį, be to, knygoje yra daugybė nuotraukų. Be kita ko, aprašomi praktiniai patarimai keliautojams. Iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad knygoje bus nemažai pasakojama apie gamtą, tačiau praktiškai daugiausia dėmesio skiriama miestams, skirtingoms žmonių kultūroms ir pačių rytiečių kasdienybei, kuri visiškai nepanaši į vakariečių pasaulį.
Knygoje viskas prasideda nuo „Kvepiančiojo uosto“ aprašymo – taip vadinamas Honkongas. Šiame mieste gyvena apie septyni milijonai žmonių, tačiau, pasak autorių, priešingai, nei kitur Rytų Azijoje, jie nelipa vieni kitiems ant galvų, nerūko autobusuose, o angliškos eismo tvarkos paisantys vairuotojai gerbia pėsčiuosius. Honkongas – ne tas rytų miestas, kur keliaujant savarankiškai vertėtų mokėti bent vieną kitą kinų kalbos žodį – ten galima laisvai susišnekėti angliškai. Tiesa, tarp daugelio gyventojų žymiai populiaresnis kantoniečių dialektas, kuris smarkiai skiriasi nuo bendrinės kinų kalbos. Dėl Honkonge įsivyravusios britiškos tvarkos vietinių veidai rimti, o manieros išlavintos, naivu būtų ten ieškoti senovės civilizacijos palikimo, verčiau ieškoti darbo ir gausių pajamų šaltinio, nes, anot autorių,“pinigai šiame mieste „tirpsta“ greičiau negu laikas, per dešimt dienų taupydamas išleisi tiek, už kiek žemyninėje Kinijoje išlaidaudamas pragyventum dvidešimt dienų“ . Šitaip trumpai apžvelgiu Honkongą. Toliau knygoje aprašoma žemyninė Kinija.
Ši vidurio valstybė aprašoma visiškai kitaip, nei „Kvepiantis uostas“. Knygoje rašoma, kad kinai mėgsta apgaudinėti, net gi vieni kitus, bet labiausiai nuo to kenčia užsieniečiai, nes čia jie negali niekam pasiskųst, kadangi policininkai temoka tik kiniškai, o ir atrodo šio krašto žmonės europiečiams visi vienodi. Dar šiame skyriuje nemažai rašoma apie jų kalbą bei supaprastintus hieroglifus. Anot autorių, jie toli gražu nėra paprasti, pavyzdys: jeigu pats kinas po mokyklos netęsia studijų toliau, jis negali normaliai skaityti visų kultūrinių veikalų ar sudėtingesnių žurnalų. Taip yra todėl, kad nemoka tokio kiekio hieroglifų, kurie yra tam reikalingi. Todėl dauguma šios šalies tautiečių tiki, ką jiems šneka ir propaguoja valdžia. Pačioje šalyje galima pamatyti daug kultūrinių paminklų ir senovės civilizacijos palikto palikimo. Dar vienas įdomus dalykas, kad nuvykus į Kiniją svetingumą ir aptarnavimo lygį ten nebūtinai lemia pinigai. Nei miesto dydis, nei kompanijos vardas, nei aptarnaujančio personalo gausa neužtikrina paslaugų kokybės. Operatyvios pagalbos ir informacijos galima gauti ten, kur mažiausiai to tikimasi. Kad ir provincijos pakraštyje, nereikšmingame miestelyje, jus gali suprasti iš pusės lūpų, o dėl to paties dalyko Pekino centre teks gerokai pasistengti, kad jus suprastų. Sunkiausia, bet svarbiausia, yra perprasti šiuolaikinių kinų mąstymą. Dar beskaitant užkliūva akis už, to , jog gidai uždirba ne iš ekskursijų, bet iš komisinių. Jie yra gaunami iš prekybos taškų, kuriuose atvežami užsieniečiai apsiperka. Todėl suvenyrai gidams yra pirmoje vietoje. Vargu ar ką „realaus“ galima išgirsti apie valstybės istoriją iš tokio gido lūpų.
Toliau knygoje aprašomas Tibetas. „Pasaulio stogas“ – taip jis įvardijamas Tibetas knygoje. Jis aprašomas kaip vienos iš seniausios religijos, kultūros „lopšys“ mūsų planetoje. Pasak autorių, visokie gandai, sklandantys apie Tibetą – neva ten vienuolynų yra pilna dėl turistų bei kiti intriguojantys faktai – yra prasimanymas, nes labai nedaugelis lietuvių yra viešėję šioje šalyje. Labai įdomiai aprašomi skirtumai kinų ir tibetiečių – pastarieji nepatarnaus kinams, o jie tibetiečiams patarnauja nuolankiai. Anot autorių, “Kinai patiklius baltaveidžius apgaudinėja ir parduoda prastas prekes už brangią kainą, o tibetiečiai nemėgsta griebtis klastos. Tibetiečiai su užsieniečiais kalba apie save, savo šalies istoriją, o kinai – apie Motinos Tėvynės valdžią, esą kokia ji šauni ir kaip greitai auga ekonomika joje. Kinai smulkučiai, dažnai susigūžę nuo juos kiaurai perveriančių šaltų kalnų vėjų arba nuo stačiu kampu krintančių saulės spindulių, o augaloti tibetiečiai visuomet pasitempę, nebijantys gamtos iššūkių“.
Jeigu susidomėjote plačiau apie šias šalis, skaitykite Knygoje „Drakono alsavimas“.