Originalo kalba:
kinų Išversta iš: rusų
Autoriai: Mao Dun
Vertė: Bielinskienė, M., Petrauskaitė, P.
Pilnas versto šaltinio bibliografinis aprašas:
Мао Дунь,"ПЕРЕД РАССВЕТОМ".Гослитиздат, 1952
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1954
Leidykla: Valstybinė grožinės literatūros leidykla
Romanas „Prieš auštant“ yra bene žymiausias kinų rašytojo Mao Dun’io kūrinys, ten iki šių dienų žinomas ir skaitomas. Originalus kūrinio pavadinimas – „Ziye“, išvertus į lietuvių kalbą – „vidurnaktis“, bet vertime į rusų kalbą, iš kurio šis vertimas išverstas, jis buvo pakeistas į „Prieš auštant“ (paimta iš vienos frazės kūrinyje), nes vertėjui į rusų kalbą pasirodė, kad jis labiau tinkamas šiai knygai. Romanas „Prieš auštant“ priskirtinas realizmo krypčiai, bet kadangi buvo rašytas kapitalistinės valdžios cenzūros metais, nepaisant rašytojo politinių pažiūrų atvirai priešiškų to meto valdžiai minčių neskleidžia, su tikruoju „socialistiniu realizmu“ nedaug teturi bendro ir iš esmės yra alegorinis kūrinys, aiškių išvadų nepateikiantis.
Veiksmas vyksta 1930 metais. Kinijoje – dideli neramumai ir permainos: įsiplieskė pilietinis karas tarp gomindaninės armijos ir sukilėlių – komunistinių pajėgų, kai kurie regionai jau užimti, taip pat iš dar kitos pusės žiūrint savų naudų siekia japonai, bei užimti kinų rinkos veržiasi įvairūs užsienio pramonės gigantai, o kur dar viso to fone tyliai ir negrįžtamai vykstantys įvairūs socialiniai procesai…
Romano pradžioje pagrindinis veikėjas U Sun-fu iš gimtojo kaimo persiveža saugumo dėlei į Šanchajų savo jaunesnę seserį, sūnų ir ir tėvą – „senąjį poną U“ – labai konservatyvų ir dievobaimingą senį, kuris ant tiek pasibaisi automobiliu, miestu ir kitais jam nesuvokiamais dalykais, kad net numiršta. Jis tarsi metafora senąjai, tradicinei Kinijai, kurią baigė išstumti ir sunaikinti urbanizacija, industrializacija bei kiti reiškiniai. U Sun-fu – nemažas pramonininkas ir lošėjas biržoje, kaip asmenybė ne itin jautrus ir užimtas savo kapitalo auginimu, tuo tarpu giminės ir aplinkos žmonės lengvabūdiškai švaisto ir pinigus, ir laiką, ir jo naudai iš principo beveik neveikia, o jis pats nesupranta jų ir jų problemoms yra abejingas.
Verslo partneriai jį įtraukia į rizikingus planus biržoje idant užsidirbti dar pinigų (iš kurių vėliau gaunasi šnipštas), dar stambesnis, labai sėkmingas ir kitus rinkos dalyvius palengva valgantis konkurentas Čžao Bo-tao varo į kampą, o taip pat nenustoja nervus tampyti vis neramios, bruzdančios ir užsistreikavusios jo šilko verpimo fabriko darbininkės.
Kol kiti veikėjai užimti savo menkesnėmis bėdomis, U Sun-fu stengiasi sutvarkyti reikalus kaip galima geriau ir parankiau, bet deja visi vėjai pradeda pūsti į visai jam netinkamas puses, ir jis pradeda morališkai žlugti visapusiškai nesisekant. Finale pasisekus išgelbėti biržoje į nepasisekusius reikalus suinvestuotų pinigų gabalą, nusprendžia U Sun-fu išvykti atostogų, nors kuriam laikui nuo visko pabėgti.
Tuo ši netoli 600 psl. užpildanti bet nelabai ilga epopėja užbaigiama. Iš revoliucingai atrodančio viršelio piešinio buvo galima tikėtis labai socialistinės tematikos kūrinio, bet, neskaitant scenų su darbininkėmis ir kaip juodo debesio virš galvos kabančio karo, kuris kol kas vyksta kažkur toli ir apie kurį detaliau nekalbama, čia tuo net nekvepia.
Mao Dun, kas kiniškai reiškia prieštaravimą – tik jo slapyvardis. Ikikomunistinės Kinijos metais, kada ir parašyti beveik visi jo kūriniai, buvo vienas žymiausių kairiųjų pažiūrų naujųjų kinų rašytojų. Po 1949 perversmo buvo paskirtas šalies kultūros ministru, ir po to nedaug terašė, būdamas labai užimtas oficialiuoju darbu. Pas mus Lietuvoje jis beveik nežinomas, ir teišleista tik pora jo kūrinių vertimų (šis romanas bei 1937 m. pasirodęs vienos apysakos vertimas), kurie jau senai tapo bibliografinėmis retenybėmis ir skaitytojams šiuo metu yra sunkiai prieinami.