Originalo kalba:
Japonų kalba Išversta iš: Japonų kalba
Autoriai: Murakami, Haruki
Vertė: Susnytė, Ieva
Pilnas versto šaltinio bibliografinis aprašas:
Murakami, Haruki. Ichi-kew-hachi-yon. Book 1. 4gatsu - 6gatsu. Tokyo: Shinshosha, 2009.
Murakami, Haruki. Ichi-kew-hachi-yon. Book 2. 7gatsu-9gatsu. Tokyo: Shinchosha, 2009.
Murakami, Haruki. Ichi-kew-hachi-yon. Book 3. 10gatsu-12gatsu. Tokyo: Shinchosha, 2009.
ISBN: 978-9955-23-429-6
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2011
Leidykla: Baltos lankos
Kaip teigia pats autorius, labiausiai jį žavi hard-boiled tipo detektyviniai romanai su mistikos prieskoniais. „1Q84“ – puikus šio tipo pavyzdys. Pavadinimas skaitytojams gali pasirodyti pažįstamas: tai nuoroda į George’o Orwello romaną „1984-ieji“. Žinant, kokia buvo G. Orwello knyga ir kokio susidomėjimo ji sulaukė ne tik iš literatūrologų, bet ir iš lingvistų, „1Q84“ tiesiog prašosi perskaitoma.
Pagrindiniai veikėjai gyvena 1984-ųjų Tokijuje ir nėra suvaržyti valdžios gniaužtų. Veiksmas sukasi apie „Sakigakės“ komuną, kurios gyvenimo principai primena G. Orwello aprašytąjį pasaulį. Komunoje gyvenantys žmonės yra visiškai izoliuoti nuo tikrojo pasaulio. Ten galioja keistos taisyklės, apie kurias išorinis pasaulis žino nedaug. Žinoma tik tiek, kad iš ten pabėgusios mergaitės yra labai keistos.
Ir patys romano veikėjai diskutuoja apie G. Orwello „1984-uosius“. Jiems „Sakigakės“ komuna atrodo panaši į šio autoriaus aprašytą pasaulį:
„Džordžo Orvelo romane 1984-ieji, kaip ir pats žinai, yra despotas Didysis Brolis. Žinoma, jis simbolizavo stalinizmą. Sąvoka „Didysis Brolis“ nuo tada vartojama kaip socialinis simbolis. Tai Orvelo nuopelnas. Tačiau dabar, 1984-aisiais, Didysis Brolis jau yra tapęs pernelyg žinoma, pernelyg atpažįstama figūra. Jei dabar ateitų Didysis Brolis, mes jį badytume pirštais šaukdami: „Atsargiai. Tai Didysis Brolis!“ Kitais žodžiais tariant, šiame, realiame, pasaulyje nebėra aplinkybių scenoje pasirodyti Didžiajam Broliui. Vietoj to atsiranda Mažieji žmonės. Tau neatrodo, kad tai visai įdomus žodžių žaismas?“ (p. 303)
Kita nuoroda į G. Orwello romaną yra laike nebesusigaudanti Aomamė – pagrindinė romano veikėja. Ji ima nebesuprasti, kuriame amžiuje gyvena, todėl 1984 metus ji pavadina 1Q84 metais. Q – tai nežinomasis, kurį atrasti yra Aomamės tikslas.
Romane paraleliai kuriamos dvi siužeto linijos, einančios į vieną tikslą. Pagrindiniai veikėjai – samdoma žudikė Aomamė ir Tengo – nepripažintas rašytojas. Abu veikėjai yra stiprūs individualistai, labai akylai saugantys asmeninę erdvę ir nenoriai mezgantys naujas pažintis. Veikėjai vienas kitą pažįsta nuo vaikystės, bet jų keliai per visą romaną nesusikerta. Gyvendami įprastus gyvenimus, jie net nepajunta, kaip pasaulis staiga ima keistis.
Aomamė, dirbdama sporto klube, susipažįsta su senyva moteriške, kuri ją įtraukia į bendruomenę, ginančią vyrų skriaudžiamas moteris. Aomamės pareigos – susidoroti su tokiais vyrais, kurie šiuo atveju nepataisomi. Savo užduotį ji atlieka labai subtiliai. Paskutinioji jos užduotis susijusi su „Sakigakės“ bendruomene itin rizikinga, bet Aomamė jaučia, kad ją atlikti yra būtina.
Kitas pagrindinis veikėjas – Tengo – dirba matematikos mokytoju, o laisvalaikiu rašo romanus, kurių nė vienas dar nebuvo išleistas. Labai įdomiomis aplinkybėmis šis nepripažintas rašytojas susipažįsta su keista mergina Fukaeri. Paini merginos gyvenimo istorija ir netikėtas jos dingimas Tengo atveda prie „Sakigakės“ vartų.
Iki tol visą kūrinį dengęs mistikos šydas, netikėtai transformuojasi į fantastiką. Tai netikėtas, pribloškiantis siužeto vingis, priverčiantis keisti skaitymo strategiją. Jei pradėdami skaityti tikimės utopinio, bet logiškai paaiškinamo G. Orwello pasaulio modelio, tai susidūrę su tokiomis scenomis esame priversti į kūrinį pažvelgti kitaip.
Įsibėgėjus pasakojimui, fantastikos elementai darosi vis dažnesni, todėl galime spėti, jog kitose trilogijos dalyse jų bus tik dar daugiau. Šis romanas tėra įžanga – jame skaitytojas tik supažindinamas su veikėjų aplinka bei besimezgančiais įvykiais, todėl išlieka intriga, verčianti laukti tęsinio.
Pirmoje trilogijos dalyje netikėtai pradėję pintis veikėjų gyvenimai vis labiau raizgosi vienas aplink kitą, mistika tampa vis tikroviškesnė, o naują knygos puslapį verti dar labiau nekantraudamas. Ar oro lėliukė iš tikrųjų egzistuoja? Kas ją sukūrė? Kas toks yra Lyderis ir kokios jo galios? Ar egzistuoja vienareikšmis teisingumas? Trilogijos pabaigoje tvyro baimė ir sumišimas, pakimba begalė klausimų… Kas iš tiesų yra seklys, o kas sekamasis? Ką pranašauja danguje kybantys du mėnuliai? Ar Aomamės ir Tengo keliai susikirs?..
