Autoriai:
Delattre-Lefebvre-Vilimaitė, Vita Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2015
Leidykla: Alma Littera
Išgirdusi pasiūlymą metus pagyventi Saigone, žurnalistė Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre nedvejojo: ji visada norėjo sugrįžti į Aziją, nes jautė, kad ten atras savo likimą. Tik ar 2006 metų Saigonas tikrai buvo ta svajonių vieta?
Kaip ir daugelis kitų žmonių, rašusių apie savo atsiminimus, nuotykius bei įvykius Azijoje – rašytoja mums, skaitytojams, atskleidžia dvejopą pasaulį. Mums vakariečiams, išgirdus žodį Azija, į galvą norom nenorom ima lysti nusistovėjusių stereotipų vaizdai: Tadžmahalas, Didžioji Kinų siena, keistos virtuvės ir pan. Tačiau tai visa, ką įsivaizduoja nepatyręs žmogus. O juk esama ir kitokio, gilesnio pasaulio. Būtent tai akcentuojama „Šešeri metai Saigone“ knygoje. Piešdama vakariečiui nežinomo Vietnamo vaizdus, rašytoja sieja viską su savo pačios patirtais įvykiais, jausmais, mintimis. Knygoje dažnai kalbama apie stereotipų „laužymą“ ir patvirtinimą. Tačiau bene labiausiai sužavėjęs šios knygos aspektas – rašytojos gebėjimas skaitytoją pastatyti į savo vietą, t.y. pasijusti svetimu kitoje kultūroje. Pasijusti vienišu ir per daug dėmesio susilaukusiu „baltuoju“ šviesiomis akimis.
Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre knygą pradeda nuo dvejonių ir kasdienių įvykių – ilgas, varginantis skrydis, bandymas prisitaikyti prie visiškai kitokio klimato nei mums įprasto Lietuvoje, pirmi susidūrimai su kita kalba, kultūra, jos kasdienybe. Su švelniu ilgesiu aprašomi pirmi sutikti vietiniai žmonės, šmaikščiai atpasakojami užsieniečių nuotykiai Saigone, su baime minimi pirmi sunkumai. Tačiau privalu paminėti, kad autorė taip pat labai taikliai įvardija dabartines Pietryčių Azijos socialines bei ekonomines problemas – nedarbas, skurdas, kontrabanda, mažas raštingumas, aukštas teršalų lygis ir pan. Nemažai žodžių skiriama vietinėms moterims, merginoms bei jų gyvenimams. Vienos jų pasirenka viską atiduoti išvaizdai ir žūtbūt susirasti turtingą užsienietį vyrą, kitos – visomis savo jėgomis stengiasi kabintis į gyvenimą nešant ne tik savo vaikų, tėvų naštą, bet ir vangaus vyro.
Iš kitos pusės, rašytoja nevengia parodyti savo susižavėjimo vietnamiečių verslumu, darbštumu bei potencialu. Per jos praleistus šešerius metus Saigone, ji su nuostaba aprašo niekad nesustojančius pokyčius Saigone – jos žodžiais sakant, dieną atsikėlęs nuolat rasdavai naujo namo pamatus arba jau pastatytą namą. Paklausti vietiniai optimistiškai teigia, kad jie nuoširdžiai tiki, jog Saigonas pasieks Singapūro, Honkongo lygį. Iš pirmo žvilgsnio atrodę naivūs atsakymai – ilgainiui įgauna vis tvirtesnį pamatą.
Saigonas – tai viena tų vietų, kur viskas įmanoma. Kur aplitudė nuo labai blogai nejučiom šoka iki labai gerai. Ši sąveika vyksta nuolat, be jokio atokvėpio. Eidamas siaura, sena, neaiškiomis kavinėmis nusėta gatvele netikėtai išlendi prie įmantriausio restorano, SPA ar vardnės parduotuvės durų.
Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre jau septyniolika metų dirba žurnalistinį darbą. Ji buvo žurnalo ,,Cosmopolitan“ vyriausioji redaktorė, dirbo „Lietuvos ryto“ televizijoje, LNK, bendradarbiavo su žurnalais „TV antena“, „Stilius“, „Kinas“, „Ieva“, „Žmonės“, „Nuo… Iki…“, „Laima“, „Moteris“, rusų „Ellie“, kūrė siužetus TV3 laidai „Gyvenimas yra gražus“.