Autoriai:
Neimantas, Romualdas Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2002
Leidykla: Epaisas
Romualdo Neimanto apysaka „Saulės akmens pėdsakais“ prasideda trumpa įžanga apie tai, kaip knygos autorius bekeliaudamas po Centrinę Aziją sutiko istorikę archeologę iš Chakasijos, kuri jam parodė iš kartos į kartą giminės moterims perduodamą gintaro vėrinį. Nors Gintaro kelias – senovinis prekybos kelias nuo Šiaurės ir Baltijos iki Viduržemio jūros – R. Neimantui žinomas, tačiau autorius nuoširdžiai stebėjosi, kaip šis brangakmenis, kitose kultūrose žinomas Šiaurės aukso vardu, sugebėjo atsidurti taip toli nuo savo gimtinės. Draugų istorikų, archeologų, rašytinių šaltinių ir archeologinių radinių pagalba sudaręs pagrindinius gintaro radinių taškus, R. Neimantas kūrybiškai nukelia skaitytoją į gintaro kelią iki chakasų per balto Aisčio keliones po Vidurio ir Pietų Europą, Šiaurės Afriką iki šiaurinės Indijos dalies, kol galų gale atsiduria dabartinėje pietryčių Sibiro dalyje – Chakasijoje.
Istoriją sudaro aštuoni skyriai. Pirmojo skyriaus pradžioje užbėgama įvykiams už akių ir trumpam grįžtama į praeitį, kaip Aistis su keliais savo gentainiais papuolė į dabartinę situaciją ir nuo ko jo nuotykiai prasidėjo. Kuršiams (tokiai baltų tautai priklausė Aistis) pradėjus stigti geležies ir vario, žynys Daumas jį kartu su dvejais gentainiais Kupriumi ir Gudriu išsiunčia kelionėn pas kaimynus sembus atlikti mainus dėl žaliavų. Išlydint Aisčio tėvas tikisi jam grįžus perduoti kalvio dirbtuves, sūnui pasisėmus žinių ir naujų įgūdžių iš svetimų kraštų. Negavus pas sembų tautos žmones žaliavų, grupelė keliauja kur jiems patarus. Kiekviename skyriuje Aistis vieši vis kitame krašte, toliau nuo gimtinės, kol galiausiai per sumaištį atsiskiria nuo savo gentainių ir klajodamas susipažįsta su begalę kitų žmonių, jų kultūra, asmeniniu gyvenimu. Skyriuose gausu išsamių aprašymų apie tai, ką dėvėjo kiekvieni Aisčio lankomų kraštų žmonės – sembai, dakai, romėnai, indai, duodami kontrastą kiekvienos sutiktos tautos kultūrai. Gamta ir pastatai apibūdinami taip vaizdingai, jog galima pasijusti patiems esant čia pat istorinių ir kultūrinių įvykių liudininkais. Kartkartėmis pasitaikantys maisto aprašymai kelia apetitą, todėl išalkusiems skaityti knygos nelabai patartina.
Be istorinių ir kultūrinių nuorodų apysakoje taip pat galima rasti ir mitologinių motyvų. Neskaitant gamtos dievų garbinimo, Aisčiui plaukiant jūra Indijos link tenka susidurti su jūros gyvate, kuri vos nenuskandina viso laivo ir jos įgulos narių.
Kalbant apie pagrindinį apysakos herojų – Aistį – per jo keliones po svetimus kraštus atsiskleidžia, kaip svarbu yra domėtis supančiu pasauliu ir susidurti su kitų žmonių savimone ir pasaulio suvokimu norint suprasti ne tik jų kultūrą, bet ir kitaip pažvelgti ir vertinti savąją. Kaip žynys Daumas pasakė: „Mano žmonės negali užsidaryti nuo pasaulio. Jis pats beldžiasi į mūsų duris…“. Tai ypač buvo aktualu pagrindiniam apysakos veikėjui, kadangi Aistis labai stebėjo ir domėjosi kitų kraštų žmonių gyvenimu, pramoko lotynų kalbos, graikų ir romėnų istorijos, gintaro savybių ir kaip jį apdirbti.
Apysaka ypač turėtų sudominti mokyklinio amžiaus ir jaunesnius asmenis, kuriuos žavi įvairios senovės tautų kultūros, istorija ir mitologija. R. Neimantas autoriaus pastabose labai aiškiai ir tiksliai paaiškina terminus, praplečia įdomesnius faktus. Knyga taip pat gali praversti praplėsti žinias ir tiems, kurie jau susipažinę su knygoje minimomis kultūrinėmis, istorinėmis ir mitologinėmis nuorodomis ir motyvais.