Autoriai:
Aukštakalnytė-Hansen, Eglė Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2015
Leidykla: Tyto alba
Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos „Mama Afrika“ autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje“. Knygos autorė Eglė Aukštakalnytė-Hansen stengiasi pažvelgti į, rodos, neaprėpiamą (tiek užimamu geografiniu plotu, tiek ir kultūros prasme) Kiniją kaip į milžinišką koliažą, kurio kiekviena detalė – savita, įspūdinga ir verta dėmesio.
Pirmiausia, skaitytoją nustebina ir sukelia intrigą neįprastas knygos pavadinimas „Mamahuhu“. Šio lingvistinio kryžiažodžio prasmę knygoje aiškina autorė, tačiau kiekvienas skaitytojas, perskaitęs knygą, pavadinimą gali interpretuoti savaip. Taip pat gausu fotografijų, užfiksuotų pačios rašytojos, iš pačių įvairiausių Kinijos regionų. Nuotraukos ir parašai padeda suvokti kokia tai įvairi šalis žmonių, gamtos, papročių požiūriu. Jie padeda išsamiau pažinti šalį, kuri yra tikrai neaprėpiama. Reikia pridurti, kad knyga nesusideda vien tik iš Eglės Aukštakalnytės-Hansen įspūdžių, kur kas daugiau statistikos ir geopolitinių įžvalgų. Skaitant knygą sužinoma ne tik apie patirtą kultūrinį šoką, šalies urbanizaciją, žodžio laisvę ir kontrolę, tradicinį kinų maistą bei tradicinines medicinos paslaptis, bet ir apie šalies istoriją, aiškinami tam tikri faktai, kurie turėjo reikšmės dabartiniam tautos charakteriui. Autorė apibūdina šalyje vyraujančius mitus, istorinius herojus, tikėjimo svarbą ir liaudies moralę.
Skaitytoją žavi rašytojos sugebėjimas pasakoti nepaprastai patraukliai apie kraštus, kuriuose jai tenka būti ne kelioms dienoms ar keletai mėnesių, o kaip žmogui, kuris gyvena toje šalyje ir yra priverstas susidurti su daug platesniu problemų kontekstu. Knygoje Kinija apibūdinama kaip skirtinga, plati, kontrastinga, kaprizinga, todėl autorei tenka didžiulis informacijos srautas. Šalį kūrėja apibūdina kaip monstrą, apie kurį tiek daug nori pasakyti, bet sunku rasti atskaitos tašką. Didinga šalis autorės knygoje iškyla kaip labai kontraversiška ir labai įvairi, čia nenorima rašyti jokio pažymio ar nusakyti galutinės diagnozės: koks tai kraštas.
Ryškus Kinijos paveikslas: visiškai skirtingi žmonės, kultūra, tradicijos. Kartais ne visai protu suvokiamos ar net žiaurokos. Pavyzdžiui, net atvirai rodoma kinų panieka baltiesiems, prasčiokiškas elgesys ar savitas higienos supratimas. Tačiau Kinija nėra kaip viena visuomenė turinti bendrą požiūrį, šalyje didelė etninių grupių gausa, jų daugiau nei 56: vienos turinčios tikėjimą, kitos visiškai bedievės. Autorė lankydama etninių grupių gyvenamąsias vietoves skaitovui suteikia progą pažinti išskirtinius žmones, skirtingas tradicijas, šeimos vertybių sistemas. Skaitytojas sužinos ne tik faktų apie Kiniją ir jų tikslią reikšmę, bet ir apie pasaulio centro mentalitetą, kuris išlenda ir dominuoja beveik kiekvienoje kasdieninėje situacijoje. Eglės Aukštakalnytės-Hansen pastebėjimai nustebins ne vieną: prajuokins ir šokiruos.
Jekaterinburgas (Uralas), Maskva, Nairobis (Kenija), Maputu (Mozambikas), Nairobis (Kenija), Šanchajus (Kinija) – toks yra lietuvių autorės, keliautojos, fotomenininkės, rašytojos Eglės Aukštakalnytės-Hansen šešiolikos metų gyvenimo, išvykus iš Lietuvos, geografinis žemėlapis.