Autoriai:
Ivanauskaitė, Jurga Tomų skaičius: 3
Serija: Tibeto mandala, 2, Ivanauskaitė, Jurga
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1997
Leidykla: Tyto alba
„Kai jūs manęs paklausite, kas iš įvairiausių įspūdžių bei išvadų mane labiausiai įkvepė, nedvejodamas atsakysiu: ŠAMBALA“ – šia citata, kurią, savo kelionių po Himalajus dienoraštyje kadaise rašė Nikolajus Rerichas, rašytoja pradėjo savo knygą „Kelionė į Šambalą“. Tai yra antroji trilogijos „Tibeto Mandala“ dalis, kuri kiekvienam žmogui galėtų būti įvadas į budizmą.
Jurgos Ivanauskaitės knyga „Kelionė į Šambalą“ yra labai vaizdžiai ir patraukliai parašyta. Knygoje pilna įspūdžių apie tikrą kelionę į mistinę Šambalą, kuri yra nežinia kur: vieniems ji galbūt Himalajuose, kitiems galbūt juose pačiuose, galbūt jų sielose? Knygoje „Kelionė į Šambalą“ atgyja patirti neapsakomi įspūdžiai, atsitikimai, susitikimai, bei išpažintys su įvairiais žmonėmis: nuo paprasto žmogelio, iki aukšto rango dvasininko, būrėjo ar žynio. Skaitant šią knygą, galima atsidurti kitokiame, nežinomame pasaulio ir savęs suvokime. Rašytoja puikiai ironizuoja europiečius bei amerikiečius , kurie stengiasi perprasti indų ar tibetiečių pasaulio suvokimą, bando juos mėgdžioti,tačiau jiems tai prastai sekasi, vos įgavę kruopelytę žinių apie meditaciją, neria į pasamones gelmes ir atsiduria pamišėlių namuose.
Knygoje pateikiama daug istorinės medžiagos, išdėstomos svarbiausios budistų religinės doktrinos ir filosofijos bruožai. Apie sudėtingus dalykus autorė rašo gyvu stiliumi, pasikliaudama savo pačios patirtimi. Rašytojos suvokimą paaštrina mirties grėsmė, diagnozė apie nepagydomą ligą. „Stebiu, klausau, uodžiu ir kartais pajuntu, jog artėju prie kažkokio labai svarbaus atsakymo. Mandalos centro. Šambalos, kuri yra čia ir dabar. Ir kaskart nusigąstu, jog paskutiniam žingsniui man pritrūks laiko“. Nuo šios ligos ją išgydo Katmandu orakulė, kuri gydo šiuolaikinei medicinai nežinomais bei nesuprantamais būdais.
Taip pat knygoje yra daug pamastymų, kurie patį skaitytoją verčia susimastyti. „Tikrai šie Himalajuose ties bedugnėmis akmenis tampantys padarai, atrodo, net nejaukiai jaučiasi savo dvikojuose kūnuose ir žmonių veidai jiems smunka lyg per didelės kaukės. Nė nemanau į juos žvelgti iš aukšto, nes tokiomis akimirkomis visada suabejoju, kiek pati iš tikrųjų esu žmogus“.