Originalo kalba:
japonų Išversta iš: rusų
Autoriai: Abe, Kōbō
Vertė: Lenkauskienė, Dalia
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1973
Leidykla: Vaga
Kobo Abė – pasaulyje garsus japonų novelistas – romanistas. Tai vienas ryškiausių Japonijos pokario rašytojų. Susidomėjęs fantastika, pradeda kurti filosofinius, kūrinius su mokslo-fantastikos elementais: „Pono Karumos nusikaltimas“, „R-62 išradimas“… o taip pat kuria ir apie to laikotarpio aktualijas: karą, tuometinę visuomenę. Rašytojas keliavęs po Rytų Europos socialistines šalis išleidžia veikalą „Kelionė po Rytų Europą“, vėliau pasirodė jo vienas …garsiausių romanų „ Moteris smėlynuose“. Jo savitas, labai kruopštus ir įtraukiantis rašymo stilius stipriai atsiskleidžia ir romane „Svetimas veidas“.
„Svetimas veidas“- tai romanas-alegorija kurio veiksmas vyksta Japonijoje apie 1960 metus. Tačiau nei vieta, nei laikas tampa nebesvarbūs, nes erdvė aptariama kūrinyje- tai pagrindinio veikėjo mintys. Prakalbus apie laiką, tai romanas „nesenstantis“, nes labai detaliai aptariama daugybė mokslinių procesų/naujovių. Šis pasakojimas yra apie mokslininką, kurio veidas, įvykus nelaimei su skystu deguonimi, tampa subjaurotas. Veidas juk atspindi sielą ir jausmus, o veikėjas visada vaikšto su tvarsčiais. Dėl tos priežasties pamažu nutolsta žmona, draugai, kolegos, tampa sunku gerai jaustis minioje. Tai paskatina mokslininką sukurti kuo labiau tikrovišką naują veidą- kaukę. Pasak veikėjo, ji veikiausiai padėtų vėl pasijusti savimi, ir svarbiausia, turėtų pavykti atkurti santykius su žmona. Bet gaminantis kaukę staiga išsiskiria dvi asmenybės- jo ir „kaukės“, kurios pradeda varžytis tarpusavyje.
Tačiau už istorijos slypi kur kas daugiau. Tai ilga, labai skausminga išpažintis žmonai, smulkiai pasakojanti kiekvieną mokslininko mintį ir slapčiausius jausmus. Kobo Abė kelia žmonių susvetimėjimo, apsimetinėjimo, vienišumo problemas, parodoma visgi kiek daug mūsų gyvenime lemia tokie faktoriai, kaip odos spalva, išvaizda. Taip pat kūrinyje aptariamas pačios kaukės paplitimo procesas: visi šiais laikais su šiokia tokia kauke, visi turi apsauginį mechanizmą, o jo netekus tampame pažeidžiami. Tai sužeisto žmogaus istorija, kuris ieško prieglobsčio susikurdamas naująjį „aš“.
Dar vienas įdomus faktas – knygos parašymo stilius. Tai ilgo laiško/užrašų knygutės įvaizdį sudarantis vaizdinys. Jame gausu prierašų paraštėse, bei post scriptum. Tai suteikia tikroviškumo pojūtį ir įsuka į pagrindinio veikėjo minčių verpetą.