Originalo kalba:
japonų Išversta iš: anglų
Autoriai: Sei Shonagon
Vertė: Tartėnienė, Giedrė
Pilnas versto šaltinio bibliografinis aprašas:
Shonagon, Sei. Makura no Sōshi (vertė ir redagavo Morris, Ivan). Oxford University Press: 1967.
ISBN: 9789955700241
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2007
Leidykla: Obuolys
Sei Shonagon gyveno Heiano epochoje, tuo metu, kai Japonijos kultūra itin klestėjo. Sei Shonagon buvo Japonijos imperatorienės Teiši dama ir tarnavo jai rūmuose. Ji labiausiai išgarsėjo kaip rašytoja parašiusi dienoraštį „Preigalvio knyga“, kuris buvo kuriamas dar autorei tebegyvenant rūmuose. Šiame dienoraštyje aprašytos istorijos padeda susidaryti įspūdį apie tų dienų Japonijos imperatoriškų rūmų gyvenimą, taip pat aprašomi autorės gyvenimo motyvai. Tačiau negalima pavadinti šio kūrinio tipišku dienoraščiu ar romanu.
Šioje knygoje Sei Shonagon atskleidžia subtilų japonų meną: talentą atkreipti dėmesį ir žavėtis smulkiais, kasdieniame, rutinoje paskendusiame gyvenime retai pastebimais dalykais. „Varnos po tris, po keturias, po dvi skuba link savo lizdų… koks liūdnas žavesys!“ Dažnai mes nepastebime tokių dalykų, kaip rudenį nukritę lapai po kojomis, šerkšno piešinių, žiemą paliktų ant lango, žavaus minios ankštumo arba gilesnio savo kvėpavimo, atsidūrus kur nors didelėje erdvėje. Dažnai skubėdami, pamirštame žavėtis gamta. Perskaičius šią knygą, akys aplink save mato kitokį pasaulį. Mano nuomone, „Priegalvio knyga“ – būdas į savo punktualiai tiksintį gyvenimo ritmą įsileisti dalį Japonijos meno ypatybių.
Ši knyga parašyta džiuihicu stiliumi. „Džiuihicu“, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „sekti teptuką“. Tai galime suprasti, kaip požiūrį, susilieti, jausti tai, ką darai. Aprašomi visi, svarbūs ir vos pastebimi įvykiai: satykiai su tarnais, aukojimas benamiams, lažybos, dėl tirpstančio sniego, jausmai, matant vystančias sakuras ir kiti, panašūs dalykai. Japonai tiki, jog visi juos supantys daiktai turi savo paskirtį ir prasmę, tik reikia tai suprasti ir pastebėti. Sei Shonagon kūrinį „Priegalvio knyna“ negalima vient tik perskaityti ir suprasti. Jį reikia pajusti.