Originalo kalba:
sanskritas Išversta iš: sanskritas
Autoriai: Nežinomas
Vertė: Mironas, Ričardas
ISBN: 5-417-00113-9
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1990
Leidykla: Mintis
„Pančatantra“ – ilgo įvairių senovės Indijos literatūros žanrų vystymosi rezultatas. Jos pagrindą sudaro pasakų rinkinio „Tantrakhjajikos“ nuotrupos. O kas autentiškosios „Pančatantros“ autorius – sudarytojas – nėra tikslių žinių. „Pančatantros“ įžangoje yra sakoma, jog ją sukūrės brahmanas Višnušarmanas, norėdamas lengvais ir įdomiais pasakojimais pamokyti kvailus karalaičius valstybinės išminties. Knygoje iš dalies atsispindi Čandraguptos epocha, kuri dažnai vadinama senovės Indijos aukso amžiumi, kai sparčiai vystėsi amatai, klestėjo intensyvi prekyba, didėjo socialinė kastų nelygybė. „Pančatantroje“ nuolat kalbama apie neturtingo žmogaus svajones praturtėti, pasakojama apie keliones, į kurias leidžiamasi turtų įsigyti. Tokiose kelionėse patirti nuotykiai dažnai sudaro knygos pasakojimų siužetus.
„Pančatantros“ kompozicija yra sudėtinga. Čia pagrindinis pasakojimas nuolat pertraukiamas įterptinių epizodų, veikiančiųjų asmenų dialogų ir monologų, autoriaus teksto, poetinių samprotavimų bei prozos epizodų. „Pančatantra“ susideda iš penkių pamokymų knygų, kurios tarpusavyje susietos vieningu sumanymu, kaip pamokyti valdovus. Kiekviena knyga suskirstyta į keletą skyrių, kuriuos sudaro atskiri pasakojimai, susieti su pagrindiniu pasakojimu tokiu kompoziciniu principu: kiekvienas pasakojimas pradedamas nedideliu eiliuotu tekstu, kurio turinį sudaro tam tikras pamokymas ir užuomina į toliau einantį pasakojimą. Toji užuomina iškelia klausimą vienam iš personažų, o kitas personažas, atsakydamas į šį klausimą, pradeda kitą pasakojimą, kuris užbaigiamas vėl tuo pačiu eiliuotu tekstu. Daugelyje pasakojimų paprastą siužetinę liniją staiga komplikuoja netikėta pabaiga. Pavyzdžiui, apgautas vyras slapta sugrįžta, kad įsitikintų žmonos neištikimybe, tačiau žmona suranda moralinį savo neištikimybės pagrindimą ir taip antrą kartą apgauna savo vyrą.
Prieš šios knygos skaitytojo akis iškyla įvairių kastų ir profesijų žmonės, šeimyninio gyvenimo scenos, politinės veiklos epizodai. Veiksmas vyksta tai atsiskyrėlio vienutėje, tai karaliaus rūmuose, tai žemdirbio trobelėje. „Pančatantros“ autorius atskleidžia vienuolių gobšumą, valdovų kvailumą ir klastą, brahmanų prietaringumą. Autorius siekia pasiūlyti valdovams politinės išminties pamokas. Daugelyje pasakojimų parodoma, kad tik gudrumas ir klasta lemia sėkmę. Autorius nesilaiko kokių nors vienų moralės kanonų. Jis remiasi ne tiek doroviniu įstatymu, kiek tiesiogine nauda. Todėl ir gerų poelgių padariniai, ir nedorų darbų vaisiai knygoje vertinami pirmiausia praktiniu požiūriu. Pavyzdžiui, tikroji draugystė yra tada, kai draugai vienas kitą gelbsti iš bėdos.
Vietoj mokslinių žinių ir pamokymų, knygos autorius atskleidžia kasdienio gyvenimo sudėtingumą ir prieštaringumą. Neturtingi amatininkai – audėjai, račiai, puodžiai – svajoja apie geresnį gyvenimą ir mėgsta po darbo klausytis įvairių stebuklinių pasakų. Valdovai vaizduojami ribotais, neryžtingais, dažnai savanaudiškais, piktais ir klastingais žmonėmis arba žvėrimis.
Į darnią visumą susieti vienas kitą keičiantys personažai (žmonės ir žvėrys), padavimai ir poezija, buitiniai pasakojimai ir politiniai pamokymai – visa tai ir sudaro „Pančatantros“ meninį įtaigumą ir žavesį.