Originalo kalba:
persų Išversta iš: rusų
Autoriai: Nizami Ganjavi
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1985
Leidykla: Vaga
Leili ir medžnūnas – tai viena labiausiai žinomų ir paplitusių istorijų Islamiškajame pasaulyje, apimanti legendas, pasakas, eiles, dainas, ir epus kilusius nuo Kaukazo iki Afrikos ir nuo Atlanto iki Indijos vandenyno. Šis kūrinys neretai sulyginamas su Vakarų „Romeo ir Džuljeta“ dėl tragiškos lemties sulaukusios jaunų žmonių meilės, kuriai žydėti Šekspyro poemoje trukdė dviejų šeimų nesantaika, o Nizami kūrinyje, sukurtame 400 metų anksčiau, vaizduojamas jaunos poros likimas buvo perskirtas įsigalėjusių papročių ir religijos nuostatų paveiktų giminių ir aplinkinių pasipriešinimo.
Poema, kaip ir įprasta musulmoniškųjų Rytų kūriniams, visada prasideda malda, arba kitaip – Alacho pašlovinimu. Toliau prasideda tikroji istorija – būdamas dešimties metų, Kasas mokykloje sutinka savo likimą – gražuolę Leili. Apsvaigęs iš meilės, Kasas nuolatos cituoja Leili grožį ir savo begalinę meilę jai, bet musulmonų šalyse viešai rodyti savo jausmus buvo nuodėmė ir pamažu vaikinas dėl viešai skelbiamos savo meilės aplinkiniams pradeda panašėti į pakvaišėlį. Leili šeima, išgirdusi gandus, jog Kasas esąs pamišęs ir nestabilus, saugodama dukros ir pačios šeimos garbę uždraudžia Kasui(toliau pavadintas Medžnūnu – „pamišėliu”) matytis su Leili. Atskirtas nuo mylimosios prasideda Medžnūnos klajonės nuo laukymių iki Mekos, toliau klajojant tyrais ir kuriant eiles jo vienai vieninteliai Leili.
Poemos pabaigoje, po ilgo ir sekinančio išsiskyrimo, Leili ir Medžnūnas pagaliau susitinka. Tik šįkart, Medžnūnas sugrįžta pas jau mirusią Leili ir drąskomas širdgėlos kartu užgęsta šalia jos kapo. Nors ir išskirti, Leili ir Medžnūnas išsaugojo savo tyrą meilę – Leili nors ir buvo priversta ištekėti, bet dėl atsidavimo Medžnūnui taip niekada ir nepriėmė santuokinio gyvenimo, o Medžnūnas, nors ir negalėjo pasipriešinti likimui, kovojo keliaudamas ir skleisdamas savo negestančią meilę eilėmis.
Nizami „Leili ir Medžnūnas“ nėra vien tik tragiška meilės istorija – ši poema tai lobynas 800 metų senumo išminties – to meto realijų, mokslo duomenų, papročių bei prietarų aprašymų, parodančių skaitytojui senovės islamo išmintį ir grožį. Beje, pats Nizami savo kūrinius laikė pamokomais, rodė juose kilnumą ir žmoniškumą. Ši poemą ne išimtis – Nizami skaitytojui parodo didelį priekaištą žiaurumui ir despotiškiems papročiams islamiškajame pasaulyje.