Originalo kalba:
japonų Išversta iš: japonų
Autoriai: Yoshimoto, Banana
Vertė: Baronina, Indrė
Pilnas versto šaltinio bibliografinis aprašas:
Yoshimoto, Banana. Ežeras. Vilnius: Alma Littera, 2015.
ISBN: 978-609-01-1821-4
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2015
Leidykla: Alma littera
Banana Jošimoto (Banana Yoshimoto) (g. 1964) yra japonų rašytoja, geriausiai žinoma dėl savo pirmojo romano „Virtuvė“. Dažniausios temos jos kūryboje yra jaunų žmonių siekis išgyventi moderniame, nieko nelaukiančiame pasaulyje ir neprarasti savo tapatybės po skausmingų ar netgi trauminių patirčių. Vis dėlto, tamsios temos dažniausiai neužgožia šilto ir gan žaismingo Yoshimoto istorijų tono – būtent šis bruožas suteikia jos kūriniams išsskirtinę atmosferą.
Bananos Jošimoto romanas „Ežeras“ nėra išimtis. Jis pasakoja apie Čihiro, jauną grafikos dizainerę, kuriai nepaprastai sunku brautis per gyvenimą po jos mamos mirties: nors Čihiro ir žino, kad ji niekad nebuvo tikra savo gimtojo miestelio dalis, persikėlusi gyventi į Tokiją ji jaučiasi praradusi savo šaknis. Norėdama atsipalaiduoti, Čihiro leidžia daug laiko tiesiog žiūrėdama pro langą į daugiabutį priešais jos namą ir po kurio laiko pastebi paslaptingą vyrą, kuris iš anapus gatvės stebi ją. Šitai palaipsniui išsivysto į nedrąsią draugystę ir neilgai trukus Čihiro pradeda jausti kažką panašaus į meilę. Vis dėlto, Nakadžimai – vyrui iš daugiabučio kitoje gatvės pusėję – sunku priimti jos jausmus; po siaubingo įvykio jo vaikystėje, atsivėrimas kitiems žmonėms Nakadžimai reikalauja milžiniškų pastangų.
Jošimoto rašymo metodas yra vienas žavingiausių romano bruožų. Pradžioje pasakojimo tonas yra gan ramus ir lėtas – melancholija sunkiasi iš kiekvieno sakinio. Vis dėlto, pabaigus skaityt romaną apie veikėjus yra žinoma kur kas daugiau nei buvo galima tikėti: Jošimoto rezga istoriją su tokiu atsargiu jausmingumu, kad netgi ilgi dangaus ryškumo, ežero grožio bei Čihiro darbo proceso (ji viso romano metu yra užsiėmusi freskos tapyba) aprašymai padeda rašytojai atskleisti pilnus veikėjus, turinčius turtingus emocinius gyvenimus ir sudėtingą – ir todėl nepaprastai žmogišką – mąstymą. Rašydama Jošimoto nepasikliauja vien žodžiais – daug dalykų nėra pasakoma tiesiogiai – todėl skaitytojui iki pat romano pabaigos nėra aišku, kur istorija juos nuves – ir ar išvis galutinis tikslas egzistuoja.
Kitas ryškus romano bruožas yra komentarų apie socialinę visuomenės padėtį gausa. Jie nėra ypač ryškus jei skaitytojas jų neieško, tačiau jie egzistuoja: susupti į Jošimoto švelnumą, bet vis dėlto aktualūs visuomenėms visose pasaulio vietose. Viena iš diskutuojamų romane problemų yra neigiamas požiūris į žmones, kurie kuo nors skiriasi nuo didžiosios visuomenės dalies, net jei išskirtinumas niekad nebuvo tai, ko jie patys norėjo. Pavyzdžiui, iki surandant prieglaudą didmiesčio anonimiškume Čihiro teko daug iškentėti dėl to, kad ji yra nesantuokinis vaikas. Tuo tarpu Nakadžima išsiskiria iš savo aplinkos, nes jis nesugeba pasiekti standartų, būtinų norint būti „tikru vyru“: būti emocijų nedemonstruojančiam, bebaimiam, visur dominuojančiam lyderiui.
Kita problema diskutuojama romane yra menų bei humanitarinio darbo nuvertėjimas šiuolaikiniame pasaulyje: gan priimtina yra galvoti, kad nė vienas iš šių dalykų neturi jokios vertės, jeigu jie nieko nereklamuoja ir neskatina vartotojiškumo. Šitai yra ryškiai parodoma valdžios svarstymais, ar reikalingas dienos centras, kur vietiniai vaikai yra mokomi savanorių, bei Čihiro dilema: ji turi pasirinkti tarp atlyginimo už savo darbą ir darymo to, kas prieštarauja visiems jos kaip menininkės įsitikinimams.
Dar vienas įdomus faktas apie ši romaną yra tai, kad jis buvo įkvėptas realiai egzistuojančios Aum Shinrikyo sektos, kuri yra atsakinga už 1995-aisiais Tokijo metro įvykusias ir daug aukų pareikalavusias nuodingų sarino dujų atakas. Romane Jošimoto aptaria pastangų sukurti „tobulą visuomenę“ absurdiškumą, kai priemonės tikslui pasiekti sugriauna daug gyvenimų. Tuo pat metu rašytoja pabrėžia aplinkos, kurioje individai vystosi, svarbą: iš savo vaikystės atėjusius vaiduoklius žmonės yra sunkiausia nugalėti.