Originalo kalba:
Japonų Išversta iš: Rusų
Autoriai: Kikučis, Kanas
Vertė: Viršulis, Antanas
Pilnas versto šaltinio bibliografinis aprašas:
Kan, Kikuti, Portret Dami S Žeamčugami, M., Ichl, 1977
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1982
Leidykla: Vaga
XIX a. Japonijoje sparčiai vystėsi kapitalistinė pramonė ir daliai aristokratijos, nenorinčios galutinai nuskursti, teko prisitaikyti prie naujai kylančios klasės – buržuazijos. Ši atmosfera pavaizduota ir Kano Kikučio romane ,,Dama kaip perlas“.
Romane pasakojama kaip vienas iš pagrindinių romano veikėjų, Acumis Šinjičiras vykdamas į Jugavarą pas savo žmoną, atsitiktinai tampa bendrakeleiviu su Aokiu Džiunu, jaunu studentu, kuris yra įskaudintas mylimos moters, po to blaškosi po Tokijo viešbučius nerasdamas ramybės ir galiausiai nusprendžia išvykti kuo toliau nuo Tokijaus. Bet vykstant automobiliu į Jugavarą, įvyksta nelaimė, automobilis nurieda nuo kalno ir jaunuolis miršta. Prieš mirtį Aoki Džiunas perduoda Šinjičirui sąsiuvinį ir laikrodį, ir paprašo grąžinti moteriai laikrodį, kuri jį įskaudino, be to, pamini nežinomos moters vardą – Rurika. Šinjičiras perskaitęs sąsiuvinyje esančius užrašus, nuspėja, kad laikrodžio savininkė, gali būti paslaptingoji moteris Rurika. Žinoma, jis jai grąžina laikrodį, ja lengvai ir greitai susižavi, bet jos jausmus jam atstumia, nes suvokia, kad Rurika pražudo, ją įsimylėjusius vyrus.
Autoriaus sukurtas Rurikos paveikslas galbūt ir yra vertingiausias pasiekimas šiame romane. Ji apdovanota nepaprastomis fizinėmis ir dvasinėmis ypatybėmis. Būdama tobulo grožio, ji, be to, yra drąsi, žavinga, veikli, valinga, be galo išsilavinusi, plataus akiračio ir šviesaus proto moteris, taip pat kovojanti už moterų lygiateisiškumą – visiška priešingybė savo pirmtakėms – pasyvioms, ribotoms, vergiškai nuolankaus charakterio japonėms.
Rurikos tėvas kilęs iš nusigyvenusių aristokratų šeimos. Feodalas Karasava, patenka į finansinėmis machinacijomis praturtėjusio buržua Šiodos Šiohėjaus pinkles. Taigi, Rurika, nusprendžia gelbėti ir tuo pačiu išsaugoti, tėvo ir savo garbę, žengdama lemtingą žingsnį – sutinka už Šiohėjaus pasiūlymo, tapti jo žmona ir taip nusprendžia atkeršyti Šiodai ir visiems vyrams už savo sutryptą pirmosios meilės jausmą.
Žinoma, romano pirmoje dalyje, skaitytojas gali pasigesti dar jaunutės, švelnios ir naivios Rurikos paveikslo, kuris greitai pasikeičia kai Rurika išteka iš Šiodos, ir kai ji tuojau pat tampa rafinuotai gudria ir klastinga dama, keršijančia visiems vyrams už tai, kad ji buvo priversta pasiaukoti ir ištekėti už nemylimo žmogaus. Rurika ištekėdama už Šiodos, nesusigundo auksu, kaip visuomenė manė ir neišduoda savo pirmos meilės. Taip pat, gali kilti abejonių ir dėl tikro grobuonies kapitalisto Šiodos pasikeitimo, kai jis ją vedęs, ją iš tikrųjų pamilstą ir už viską prieš mirdamas jai atleidžia. Mirus vyrui, Rurika gyvena su jo vaikais, Minaka ir Kacuhiku. Besilinksmindama su savo gerbėjais, ji sugundo ir Aokio jaunesnįjį brolį, kuris jai pasipirša, bet Minakos pamotė atstumia jaunuolį nuo savęs tik gailėdamasi Minakos, nes sužino, kad Minaka buvo pamilusi jaunuolį. Meilė mergaitei tapo ponios Rurikos mirties priežastimi. Minakos likimas nežinomas net pačiam romano autoriui, nes jis jau liečia ateitį. Bet manoma, kad jos globą galima patikėti Naojai (Rurikos pirmajai meilei).
Knygoje nėra vientisinio pasakojimo, nes pradžioje pasakojama apie Aokio Džiuno mirtį ir laidotuves, o tik paskui pateikiama kodėl ir kaip Rurika, tapo pono Šiodos žmona ir jo vaikų pamote. Šio romano trūkumus atperka autoriaus meistriškai kuriamas siužetas ir intriga, kuri išlieka iki pat kūrinio pabaigos. Taip pat įtaigiai aprašomų įvykių ir detalių charakteristika, nepaprastas pasakojimo lengvumas.
Japonų rašytojas Kanas Kikučis (g. 1881m.) gimė Kahavos prefektūros Takamacu mieste. Studijavo Tokijo aukštojoje pedagoginėje mokykloje, Meidžio, Vasedos, ir Kioto universitetuose. Studijuodamas jis palaikė ryšius su to meto literatūriniu jaunimu, vėliau buvo literatūrinės grupės, susibūrusios apie ,,Bungeišundžu“ (,,Naujosios minties“) žurnalą, nariu. Rašytojas priklausė tokiai rašytojų grupei, kurioje talentingi naujosios krypties rašytojai, ieškojo moralinių bei etinių romane užsimezgusio konflikto sprendimo aspektų, bandė kuo realistiškiau vaizduoti kūriniuose vidinį asmenybės pasaulį, labai puoselėjo kalbą ir stilių.