Originalo kalba:
Sanskritas Išversta iš: vokiečių ir anglų
Autoriai: Veda Vyasa
Vertė: Vydūnas
Pilnas versto šaltinio bibliografinis aprašas:
Prof. Dr. P. Deussen'o Der Gesang des Heiligen, Leipzig 1911,
Dr. Franz Hartmann'o Die Bhagavad Gita, Das Lied der Gottheit, Braunschweig 1897,
Theodor Springmanno Bhagavad Gita, Der Gesang des Erhabenen, Lauenburg-Elbe 1921,
K. O. Schmidt, Bhagavad Gita, Das Hohe Lied der Tat, Baum-Verlag, Pfullingen 1940,
Annie Besant and Bhagavan Das, The Bhagavad Gita, Adyar-Madras, India 1926.
Leidimo vieta: Detmoldas (Vokietija)
Leidimo metai: 1947
Leidykla: Lietuvių skautų brolijos vadija
Nors ir egzistuoja keletas versijų apie Vedų užrašymą, anot vienos iš populiariausių, Veda Vyasa yra žmogus, kuris pirmasis tai padarė. Iki tol, jos buvo perduodamos garsiniu būdu iš kartos į kartą. Užrašęs Vedas, Veda Vyasa nesijautė iki galo atlikęs savo pareigą, todėl parašė Puranas (istorinio pobūdžio pasakojimus), pagrindinis iš kurių – Mahabharata. Puranos buvo skirtos mažesnio intelekto žmonėms, kurie nesugebėjo tiesiogiai perprasti sudėtingųjų Vedų. …Bhagavad-Gita (Dieviškoji Giesmė) yra didžiojo epo Mahabharatos dalis. Dėl savo egzistencinės prigimties, ji taip pat priskiriama filosofiniams kūriniams – upanišadoms (Gitopanišada). Gita – tai filosofinis, religinis kūrinys, kuris Indijoje turi panašią reikšmę kaip Europoje Biblija.
Kadangi Giesmė buvo užrašyta įvairiai traktuotina sanskrito kalba, tai ir jos skirtingų interpretacijų be galo daug. Dėl šios ir kitų priežasčių, jos turinys suvokiamas nevienodai. Galima išskirti dvi pagrindines mokyklas, kurios remiasi šios knygos idėjomis: impersonalistai ir personalistai. Impersonalistai (Majavadžiai) traktuoja, kad aukščiausia substancija, iš kurios viskas kyla, yra visa apimantis, amžinasis, beasmenis Brahmanas, neturintis jokių savybių, esantis anapus kūrinijos. Personalistai (Vaišnavai) traktuoja, kad knygos herojus (Krišna) yra viršiausia asmenybė, Dievas, ir laiko Jį visa ko (įskaitant ir beasmenį Brahmaną) šaltiniu. Yra ir kitokių šios knygos supratimo variantų. Manoma, kad net ir Hitleris skaitė bei taikė Bhagavad-Gitą savo spalvingame gyvenime.
Vydūnas vertė Giesmę iš keleto vokiškų jos vertimų, kuriuose vyrauja impersonalistinis šios knygos supratimas. Pabandysime apžvelgti pagrindines egzistencines/filosofines knygos mintis, remiantis šiuo požiūriu. Gita – tai pokalbis tarp Krišnos ir Ardžunos tam tikroje sudėtingoje gyvenimo situacijoje, kur kariui Ardžunai tenka kautis pasauliniame kare prieš savo gimines, draugus, mokytojus. Karį užvaldo užuojauta, silpnumas ir jis nori pasiduoti, bet jo draugas ir vežimo vairuotojas Krišna bando perkalbėti ryžtis kovai. Ši situacija simbolizuoja, kad kiekvieno mūsų kūnas – vežimas, kuriame sėdime mes (žemiškasis žmogiškumas) ir vairuotojas (dieviškumas, išmintis). Mes nurodome vairuotojui, kur vešti, tačiau šis nėra pasyvus, jis duoda mums patarimų – tai vadiname sąžinės balsu. Jei paklustame, atsiduodame sąžinei, dieviškumui mumyse – gyvename prasmingai, dvasingai. Jeigu ją ignoruojame – pasiklystame ir gyvename sausą gyvenimą be dvasinio peno, vergaudami inkstinktų geiduliams.
Krišna Ardžunai nuosekliai atskleidžia esminius gyvenimo dėsnius. Paaiškina, kad apreikštasis pasaulis yra laikinas Brahmano pasireiškimas, per kurį šis išreiškia savo įvairovę ir potencialus. Visi kūrinijos elementai, įskaitant ir žmogų, yra to Brahmano išraiška. Tai supratęs individas jau nebesijaučia pasaulio centru ar nepriklausomu veikėju, bet susivokia esąs visumos (vienio) dalelė, kurios paskirtis – egzistuoti visų labui ir galiausiai išsivaduoti iš gimimo ir mirčių ciklo įsiliejant į beasmenį Brahmaną. Tokiam gyvenimo būdui ir tikslui pasiekti trukdo perdėtas noras tenkintis įvairiais gyvenimo malonumais ir netikėjimas aukštesnėmis galiomis, prasmėmis.
Krišna siūlo keletą būdų, kurių dėka žmogus gali tobulėti ir pasiekti visiško nesavanaudiškumo, kuris priveda prie nirvanos, būseną: karmą-joga, jnana-joga, aštanga-joga ir bhakti-joga. Karma-joga – nesavanaudiška veikla pagal savo prigimtį, savo pareigų vykdymas vardan pačių pareigų, o ne jų rezultatų. Jnana-joga – išminties kultivavimas ir atsisakymas nuo savanaudiškos veiklos. Aštanga-joga – sudėtinga mechanistinės meditacijos technika, kuri įgalina visiškai atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Bhakti-joga – meilės pasauliui, kitoms būtybėms kelias, kai žmogus, vadovaujamas sąžinės, aukojasi vardan kitų. Šis kelias panašus į karmą jogą, tačiau turi meilės, emocijos atspalvį. Galutinis visų šių kelių tikslas – nirvana, visiškas nušvitimas, pasitenkinimas. Pasiekus ją, po mirties žmogui vėl gimti ir kankintis nebereikia.
Krišna taip pat išaiškina visatos sandarą (sankhya), sielos ir kūno skirtumus; gimimo ir mirties neišvengiamybę, reinkarnaciją, mirusio žmogaus tolesnę lemtį; įvairias gunas (prigimtis) ir jų poveikį žmogaus elgesiui bei polinkiams, pakilimą virš šių gunų; laiką; Dievo apsireiškimo pasaulyje priežastis, Jo sukurtas 4 žmonių visuomenės kastas; balanso įvairiose gyvenimo priešpriešuose (pvz. valgis/badavimas) būtinybę ir t.t.
Tikiuosi ši trumpa Bhagavad-Gitos apžvalga įkvėps smalsų skaitytoją pasidomėti, o gal net ir studijuoti šį gilios išminties lobyną. Visgi, rekomenduočiau susipažinti su įvairių mokyklų Bhagavad-Gitos traktuotėmis, idant įvairiapusiškiau ją suprasti.