Išversta iš: rusų
Autoriai: Macumoto, Seitio
Vertė: Vaišnoras, Juozas
Pilnas versto šaltinio bibliografinis aprašas:
Мацумото Сэйте, Черное евангелие. Iš rusų k. vertė Juozas Vaišnoras. Vilnius: Vaga, 1969 .
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1969
Leidykla: Vaga
„Juodoji evangelija“ tai viena iš pirmųjų į lietuvių kalba išleistų, Macumoto Seicho knygų. Tai dviejų dalių emocingas ir susimąstyti skatinantis romanas su detektyvo elementais. Romano veiksmas vystomas pokario metais, Tokijo miesto apylinkėse, Japonijoje. Istorijoje kritiškai pasakojama apie krikščionybės plitimą Japonijoje ir bažnyčios veiklą šalyje. Aprašomi ir atsinaujinančio Tokijo vaizdai ir visuomenės žmonių gyvenimas. Visas romanas yra perteikiamas per kelių veikėjų gyvenimą ir patirtį. Viskas yra pasakojama trečiuoju asmeniu, įterpiama daug žmonių vidinių išgyvenimų ir aplinkos aprašymų. Kartais skaitant net galima pastebėti pačio pasakotojo nuotaiką: ironiją, nepasitenkinimą ar gailestį nupasakojant įvykius.
Visas romanas neturi vientisos siužeto linijos, veiksmas susideda iš daug atskirų istorijų. Vienu metu yra aprašomas vieno veikėjo gyvenimas, vėliau aprašomas kitas. Tačiau visų aprašomų veikėjų gyvenimai yra susiję su nauja Šventojo Bazilijaus ordino bažnyčia. Nors iš pradžių yra pateikiamas gražus naujo tikėjimo ryšys su žmonėmis, bet vėliau yra atskleidžiama nelegali kunigų veikla Japonijoje. Netikėtai miestelyje rasta negyva jauna parapijietė. Kurios nužudymo bylos išaiškinimas atskleidžia daug įdomių faktų, apie tuometinę valdančiųjų galią.
Knyga yra sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmoji dalis baigiasi žmogžudystės scena, o antroje dalyje ji yra aiškinama. Atskirdamas romaną į dvi dalis autorius sumaniai tai panaudoja dar labiau sudominti skaitytojui. Kaip minėta istorijoje nėra vieno pagrindinio veikėjo, bet būtent antroje dalyje veikėjai visiškai pasikeičia, ir istorijos kulminacija pasakojama iš priešingos pozicijos. Todėl į įvykius galima pažvelgti iš kelių skirtingų pozicijų.
Romane gausu Biblijos ištraukų, kunigų gyvenimo ir tikėjimo aprašymų. Taip skaitytojas supažindinamas su krikščionybe, religinėmis ceremonijomis ir Dievo žodžiu. Taip pat yra gausu Japonijos gyventojų papročių aprašymų, kurie padeda geriau suprasti tuometinę žmonių gyvenseną. Nevengiama aprašyti europiečių ir japonų skirtumų. Tokiu būdu yra suteikiama galimybė skaitytojui palyginti dvi skirtingas kultūras ir jų mėginimą prisitaikyti.
Autorius Macumoto Seicho (tikroji pavardė Kyoharu) gimė 1909 metais, Fukuokos prefektūroje, Japonijoje. Baigęs mokyklą, dirbo tipografijos darbininku, tarnavo armijoje. Rašyti pradėjo tik sulaukęs keturiasdešimties metų, tačiau jau pirmoji apysaka iškart autorių plačiai išgarsino. 1952 metais jam suteikta XX amžiaus japonų literatūros klasiko Akutagavos vardo premija. Rašytojas nuo to laikotarpio parašė daugiau kaip keturiasdešimt knygų, iš kurių nemažai buvo išversta ir į lietuvių kalbą.