Autoriai:
Grainytė, Vaiva Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2012
Leidykla: Vaga
Poetė, prozos miniatiūrų ir esė autorė Vaiva Grainytė, kaip ir daugelis studentų, patyrė, ką reiškia mokytis svetur. Pasirinkusi Pekino Centrinę dramos akademiją, rašytoja tikėjosi šalia kalbos studijų susipažinti su vietiniais scenos menais, daugiau sužinoti apie Azijos teatrą. Į Kiniją V. Grainytė išvyksta visiškai nemokėdama kinų kalbos ir tai priima kaip gyvenimo iššūkį. Netikėtumus, Lietuvai tolimų kultūrų žmones, sausakimšus miestus bei erzinančius …nutikimus autorė įamžino knygoje „Pekino dienoraščiai“.
Pavadinimas „ Pekino dienoraščiai“ iškart nusako, koks knygos pobūdis – tai dienoraštis, kurį Kinijoje studijuojanti mergina nuolat stengiasi papildyti naujais įspūdžiais. Mergina, aprašydama nuotykius tolimoje šalyje, nevengia aštrių palyginimų, sarkazmo bei ironijos: „ … tvyrojo kokių 60 ̊ Celsijaus. Išprakaitavau pūdą skysčių: jeigu jį sukietintume iki silikatinių plytų konsistencijos, būtų galima trijų aukštų namą pastatyti.“ Daugelis, skaitydamas sarkastiškai aprašytus, neįprastus nutikimus, išspaudžia šypseną veide ar net nusijuokia.
Vos nusileidusi Pekine, pagrindinė veikėja Vaiva (knygos autorė) negali patikėti, jog dar neseniai, prieš skrydį, graudinosi ir pūtė ašarų pilną nosį. Dabar ji viename didžiausių pasaulio miestų. Pirmieji įspūdžiai studentę iš karto nuteikia ne visai tam, ko ji tikėjosi – svajonių atostogoms Azijoje – bet nesusipratimų, prie kurių teks priprasti, pilniems metams. Iš Lietuvos atvykusiai studentei viskas atrodo nauja – ji aprašo įvairių tautybių studentus, jų išskirtinius, kartais lietuvę erzinančius, bruožus, iššūkius mokantis naują kalbą ir didžiulės kantrybės reikalaujantį gyvenimą milžiniškame mieste.
Gyvendama Kinijoje Vaiva nuolatos keičia nuomonę apie ją supančius žmones. Vieną dieną ji mėgaujasi aplinka, kitą – keikia visus ir viską, kas nutiko. Kitoks klimatas ir laiko juostų skirtumas ilgai kamavo Vaivos sveikatą. Studentė išbandė kelis tradicinius kinų gydymo metodus, neįprastus masažus ir medicinines priemones. Per tą laiką mergina džiaugėsi esant rūpestingos kambariokės Pavlinos, kuri slaugė ją kaip tik galėjo. Pavlina buvo čekė. Vaiva rašė, jog dažnai kitataučiai, jai pasakius, jog atvyko iš Lietuvos, sveikindavosi rusų kalba. Mergina vengė artimų santykių su kitais.
Per metus, praleistus Kinijoje, Vaiva nemažai keliavo. Kiekvienas atostogas mergina suplanuodavo. Teko aplankyti „ Didžiąją kinų sieną“, pasaulinę parodą Šanchajuje, Vidinę Mongoliją ir daug kitų nuostabiais vaizdais pasižyminčių vietų. Kelionės būdavo pilnos įspūdžių, malonių ir nemalonių nutikimų. Po žiemos atostogų Lietuvoje, toliau tęsti studijas į Pekiną grįžusi mergina jautėsi lyg namuose. Klimatas, žmonės, transportas, viskas buvo miela. Antrasis semestras prabėgo akimirksniu ir pasibaigus studijų metams mergina negalėjo susivokti, jog jau viskas baigėsi ir ji grįžta į gimtąją šalį.
Pekinas – miestas, visomis prasmėmis tolimas Vilniui ar Kaunui. Miestas, kuriame menas suprantamas kitaip, kur vyrauja skirtingos vertybės, taisyklės, kur žmonės pasaulį mato visai kitokį nei pas mus Lietuvoje.
Vaiva Grainytė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijusi magistro laipsnį svajojo apie kardinalius pokyčius, keliones, o iracionalią trauką Azijai jautė nuo vaikystės. Naršydama internete autorė aptiko informaciją apie Kinijos Liaudies Respublikos stipendiją, skiriamą jauniems ES šalių gyventojams, norintiems mokytis kinų kalbos. Tai rašytoją paskatino surizikuoti. 2013 metais V.Grainytė už savo knygą „Pekino dienoraščiai“ pelnė Augustino Griciaus premiją. Minėta knyga buvo teigiamai įvertinta ir komisijos pripažinta geriausiu tų metų prozos debiutu.