Originalo kalba:
Hindi Išversta iš: Hindi
Autoriai: Jašpalas
Vertė: Urbanavičiūtė-Markevičienė, Žaneta
Pilnas versto šaltinio bibliografinis aprašas:
Jašpalas. Amita. Romanas/Iš hindi k. vertė Žaneta Urbanavičiūtė-Markevičienė. Vilnius, Vaga, 1981. - 254 p.
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1981
Leidykla: Vaga
Jašpalas (g. 1903) – Indijos rašytojas, rašęs hindi kalba. Daugelio kritikų nuomone, Jašpalas yra vienas talentingiausių hindi literatūros kūrėjų. Romaną „Amita“ autorius parašė tuomet, kai ypač domėjosi taikos gynimo problemomis. Jo manymu, žmonija privalo pašalinti karo grėsmę ir įtvirtinti visuotinę taiką. Jo lankymasis Europoje tik dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad niekam verta politika, kuri karą laiko vieninteliu konfliktų sprendimu. Todėl ir jo romanas – pacifistinis. Autorius tvirtai įsitikinęs, kad kiekviena šalis turi teisę pasirinkti visuomeninę santvarką, derindama ją su savo tradicijomis ir įsitikinimais. Kiekvienas žmogus gali ne tik kurti, bet ir tobulėti dvasiškai ir, jeigu tokių žmonių būtų daugiau, neabejotinai visa visuomenė būtų dorovingesnė ir laisvesnė. Tačiau tai įmanoma pasiekti tik nenaudojant prievartos.
Nuo pat pirmųjų knygos puslapių rašytojas iškelia religijos, tikėjimo svarbą, taip pat paklusnumo, pagarbos savo valdovei reikšmę. Kalingos valstybės žmonės itin gerbia savo karalienę ir tiki ja, o ir pati karalienė Nanda siekia užtikrinti, kad jos šalies gyventojai jaustųsi saugūs ir laimingi. Didžioji karalienė po vyro mirties priėmė Tobulojo Budos tikėjimą, atsisakė gyvenimo malonumų ir vengė visų karalystės reikalų. Ji įsitikinusi, jog žemiškos gėrybės neteikia džiaugsmo ir ramybės, todėl gyvenimą paskyrė dvasios ramybei ir nirvanai pasiekti. Dar labiau ji nekenčia karo ir prievartos, todėl, kai jos pavaldiniai bando ją įtikinti ruoštis karui, ji tikina, jog tikėjimas yra tikrasis kelias. Jos įsakymu buvo uždrausta didžiojo aukojimo šventė ir pasakyta, jog nei vienas jos valdinys nebus verčiamas eiti į kariuomenę, o tikėjimui ir vienuolynui paaukoti turtai nebus naudojami karo reikalams.
Motinos pėdomis seka ir duktė Amita, vos šešerių metų mergaitė. Nors ji dar visai maža, tačiau dažnai visiems primena frazę, kurią nuolat kartodavo mama: neimk svetimo, niekam negrasink, nieko nežudyk. Todėl Amita, pamačius neteisybę netylėdavo, visada buvo pasirengusi pamokyti tuos, kurie elgiasi nederamai, nebijodama pasekmių. Amitai ištikimai tarnauja knygoje dažnai minima ir šalia jos visada būnanti gudrioji Hita – karališkoji vergė, kuri karalienės įsakymu yra saugoma įstatymo ir neliečiama, todėl gali ramiai gyventi, nebijodama, kad teks linksminti miesto vyrų.
Imperatoriui Ašokui užpuolus Kalingą, karalienė buvo uždaryta Šrišo tvirtovėje kaip belaisvė, tačiau jai labai rūpėjo duktė, todėl ji liepė perduoti dukrai amuletą, kuris saugos ją nuo nelaimių. Kalingos kariuomenė neatlaikė lemiamo mūšio. Priešintis buvo neįmanoma. Būtent tada karalaitė Amita ir parodė, ko ji verta. Imperatorius Ašokas aprašomas, kaip žiaurus ir negailestingas žmogus, negailintis net vaikų. Tačiau jis buvo palaužtas būtent mažos mergaitės Amitos, kuri drąsiai žengė link jo ir nugalėjo jį savo nuoširdumu ir rūpesčiu dėl jo paties elgesio. „Neimk svetimo! Niekam negrasink! Nieko nežudyk!”. Būtent šie Amitos žodžiai išreiškia paties autoriaus požiūrį į prievartą ir karą.
Romanas „Amita“ nėra grynai istorinis. Kaip autorius teigia, tai jo vaizduotės kūrinys. Vienintelis tikras istorinis faktas šioje knygoje yra galingos Magahdos imperijos karas su maža ir silpna, vidinių nesutarimų alinama Kalingos valstybe. Apie šį karą dažnai užsimenama, tačiau jis pats nėra detaliai aprašomas iki paskutiniųjų knygos skyrių.