Data ir laikas:
2021-09-09 12:00 - 2021-10-31 18:00
Renginio vieta:
Kauno rajono muziejus, Pilies takas 1, Raudindvaris
Pirmą kartą Lietuvoje 49 medžio raižinyje atskleidžiamas XII a. pr. – XIX a. japonų surimono menas.
Iš 11 parodoje pristatomų autorių svarbiausią vietą užima neeilinė asmenybė ir visų laikų žinomiausias japonų dailininkas – KATSUSHIKA HOKUSAI, savo kūryboje naudojęs ne tik tradicinius japonijos medžio raižybos principus ir techniką, bet ir iš Europos pasiimtą gilią perspektyvą, prūsiško mėlio pigmentą. Dėl šių naujovių japonų surimono tradicijoje jis tapo labiau suprantamas ir atpažįstamas užsienio ir Vakarų Europos auditorijai.
Parodos lankymo laikas:
III–VII 10.00–18.00 val.
Likus 30 min. iki darbo laiko pabaigos, lankytojai į ekspozicijas neįleidžiami.
Katsushika Hokusai 葛飾 北斎 (1760–1849)
„Aš pamilau piešimą jau tada, kai būdamas šešerių įsisąmoninau, kas tai yra. Piešiau piešinius, kurie maniau yra pakankamai geri, kai buvau penkiasdešimties, bet iš tiesų viskas, ką sukūriau prieš sulaukdamas septyniasdešimt, neturėjo visiškai jokios vertės.
Būdamas septyniasdešimt trejų pagaliau supratau kiekvieną gamtos aspektą – paukščius, žuvis, gyvūnus, vabzdžius, medžius, žoles, viską.
Kai man aštuoniasdešimt aš turėčiau būti dar labiau patobulėjęs, o sulaukęs devyniasdešimt iš tiesų įvaldysiu meno paslaptis.
Kai pasieksiu 100–uosius metus, mano darbai iš ties bus didingi, o mano galutinis tikslas bus pasiektas apie 110–uosius metus, kai kiekviena nupiešta linija ir taškas bus įkvėpti gyvenimo.“
Asmenybė
Hokusajus tiek savo kūryba, tiek asmenybe buvo nepaprastas žmogus. Jis pasižymėjo kaip energingas menininkas, kuris keldavosi anksti ryte, vos saulei prašvitus, ir tapydavo iki kol visiškai sutemdavo. Tai buvo įprastas jo ilgo ir produktyvaus gyvenimo režimas. Hokusajus kūrė iki paskutinės savo gyvenimo dienos 1849 m., palikdamas apie 30 tūkst. paveikslų.
Siekdamas ištobulinti savo meną, Hokusajus nepaliaujamai keitė mokytojus. Jis studijavo pas Kano Juseną iš Kano mokyklos, Cucumi Toriną iš Cucumi mokyklos ir Sumijoši Naiki iš Tosa mokyklos taip niekad ir nerasdamas pasitenkinimo. Vėliau Hokusajo dėmesį patraukė iš Vakarų į Japoniją atgabenti europietiški varinių plokščių raižiniai. Šie raižiniai, arba kitaip graviūros, atvėrė jam naują mokslinės perspektyvos, šešėliavimo ir realistinio vaizdavimo pasaulį.
Kaita išsiskyrė ne tik Hokusajo kūrybos stilius: itin dažnas gyvenamosios vietos keitimas – persikraustė jis ne mažiau nei devyniasdešimt tris kartus, kartais net du kartus tą pačią dieną, vardų kaita yra tiesiogiai susijusi su jo neramia prigimtimi. Menininkas, kurį pasaulis pažino kaip Hokusajų, iš tiesų nei gimė su šiuo vardu, nei mirė. Be jo pagrindinių profesinių vardų (apytikriai vienas per dešimtmetį), menininkas turėjo dar apie dvi dešimtis kitų atsitiktinių slapyvardžių, nors jie dažniausiai buvo naudojami tik kaip priedas prie jo pagrindinio vardo pasirinktu laikotarpiu. Tai stulbinantis skaičius netgi to meto Japonijoje, kai pakeisti vardą keturis ar penkis karus buvo įprasta. Kaip bebūtų, kituose šaltiniuose nurodoma, jog Hokusajus per visą savo gyvenimą yra naudojęs netgi daugiau nei 50 profesinių vardų, kurių dažniausi: Fusenkijas, Gakijodžinas, Gakijo Rodžinas, Gunbatėjus, Gijobucu, Hišikava Sori, Hokusajis, Iiči, Kako, Kacukava Šunro, Kintaiša, Kuku, Mandži, Mandžijo, Mandži Rodžinas, Raišinas, Raito, Rijosenas, Šimpaku Sandžinas, Šinsajus, Šunro, Sori, Sošunro, Taito, Tacumasa.
Sudėjus visa tai ir dar kitas Hokusajo charakterio vingrybes, susidaro išties neeilinė asmenybė – neeilinė netgi tarp menininkų ir dar labiau neįprasta tarp japonų menininkų, gyvenančių šalyje ir laikmetyje, kai romantiška la bohéme aura dar nepakeitė Konfucijaus ir japonų tinkamo elgesio kodeksų. Jis akivaizdžiai pažeidė tradicinius japonų etiketo standartus savo pasipūtimu, priekabumu, agresija, o labiausiai savo sensacingais būdais, kuriuos Hokusajus naudojo norėdamas atkreipti dėmesį į save ir savo meną.
Visose istorijose apie Hokusajų yra įsipainioję dalis nerimo, dalis titaniško vargo ir „dieviško nepasitenkinimo“. Apie jo santykius su mokytojais sklandė nemažai anekdotų, kurie atskleidžia dažnus barnius su mokytojais ir susvetimėjimą, kurio kaltininkas galėjo būti karštas menininko temperamentas.
Kaip ir daugumos genijų darbuose, taip ir viskame, ką Hokusajus sakė ar darė, yra „per daug“ elementas – per daug pagal įprastus supratimo bei sveiko proto standartus. Netgi pats Hokusajus tai pripažino iki tokio laipsnio, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais save vadino „Dėl meno pakvaišusiu seniu“. Jo mąstymas ir elgesys buvo neeiliniai – neeilinis buvo ir jo menas. Nors pasaulis dar negali pilnai suprasti šio žmogaus, Hokusajaus įžvalga ir meilė menui leidžia jam užimti svarbią vietą tarp išskirtiniausių ir populiariausių visų laikų menininkų.
Hokusajo jausmai apie save, kaip apie žmogų, atsiskleidžia jo paskutiniame eilėraštyje, parašytame haiku tradicine septynių skiemenų forma, kuris, laisvai išvertus, skambėtų taip:
„Netgi kaip vaiduoklis
Mano siela norės klajoti
Vasaros laukuose.“[1]
[1] Francesco Matteuzzi. Hokusai – Die Seele Japans entdecken – Eine illustrierte Biografie. 2020.
Nuoroda internete: http://www.krmuziejus.lt/surimono-sedevrai/