Vadovas: Prof. (HP) dr. Audrius Beinorius
Ta’ārof yra yra “vienas iš svarbiausių iranietiškumo aspektų” (fars. Iraniyat) (Katouzian 2010, Koutlaki 2010) ir dažnai apibrėžiamas bei tyrinėjamas kaip “ritualinis mandagumas” (Beeman 1986, Koutlaki 1997), tačiau žvelgiant iš etnologinės, antropologinės perspektyvos, gali būti suvokiamas plačiau ir įvardijamas kaip kultūrinis konceptas, kurį sudaro Irano visuomenėje priimtos elgesio normos, koordinuojančios kasdienę žmonių socialinę sąveiką. Tai tam tikra socialinės sąveikos strategija, apimanti mandagumo konstruktą ir pagarbos raišką, tačiau, priklausomai nuo asmens intencijų ir konteksto, galinti turėti konotaciją su manipuliatyviu ar nemandagiu elgesiu. Socialinės normos dažnai kvestionuojamos jaunų žmonių, kuriančių savus kultūrinius pasaulius bei komunikacines elgsenas. Tokie veiksniai kaip globalizacija, komunikacijos technologijos ar žiniasklaida, leidžia Irano jaunimui neatsilikti nuo šių dienų pasaulio aktualijų, tačiau taip pat sukuria ryškų kartų atotrūkį visuomenėje. Šie transformaciniai veiksniai labiau matomi Teherane, kosmopolitiškiausiame Irano mieste (Arghavan 2017). Remiantis pusiau struktūruotais interviu ir neoficialiais pokalbiais su jaunais žmonėmis Teherane 2019 m., bus pateikiama ta’ārof emic percepcija bei naujos interviuojamųjų vartojamos jo formos, atkreipiamas dėmesys į besikeičiantį ta’ārof konceptą. Keliama problema, kaip šis tradicinis elgesio modelis suvokiamas šiuolaikinėje Teherano visuomenėje ir kokios yra naujos jo išraiškos formos.