Originalo kalba:
japonų Išversta iš: anglų
Autoriai: Ozeki, Ruth
Vertė: Chijenienė, Nijolė Regina
ISBN: 9789955239444
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2016
Leidykla: Baltos lankos
Amerikiečių rašytosos Rutos Ozeki (mama japonė, tėtis amerikietis) romanas „Knyga laiko būčiai“ gavo daugybę apdovanojimų, prestižinių premijų („Man Booker“ IMPAC Dublin, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugija, „Los Angeles Times“ John Dos Passas ir kt.). Romanas apibūdinamas kaip išskirtinis pasakojimas apie ieškojimą : namų, savęs.
Romaną sulyginčiau su daugiasluoksniu pyragu, kadangi čia persipina tiek daug įvairių sluoksnių, pasakojimų, pasaulių, laikų , įvykių. Knygoje daug dėmesio skiriama tokiems sudėtingiems ir tragiškiems dalykams kaip savižudybė, patyčios kolektyve, moralinis pasirinkimas. Čia daug filosofijos, paliečiami budizmo principai.
Knygą perskaičiau „vienu įkvėpimu“, vis norėjosi sužinoti, kas bus toliau. „Knyga laiko būčiai“ ne tik įtraukia nuo pirmų puslapių, bet ir pavergia.
Rašytoja Ruta Ozeki parodo pasaulį dviejų visiškai skirtingų moterų akimis. Romano herojė rašytoja Ruta gyvena Vankuverio saloje Kanadoje su vyru Oliveriu. Sala mažai apgyvendinta, jie gyvena ramų paprastą gyvenimą – klausosi vandenyno ošimo, stebi varnas, augina retus augalus. Kartą Ruta pakrantėje randa bangų išmestą dienoraštį. Tai Nao dienoraštis…
Paauglė mergina Nao, gyvenanti Japonijoje, rašo dienoraštį ir jame nori papasakoti savo senolės 104-metės Džiko, kuri nugyveno labai ilgą ir įdomų gyvenimą, istoriją. Džiko buvo revoliucioniere, anarchiste, feministe, buvo net rašytoja, o galiausiai tapo vienuole. Nao nori apie tai papasakoti, bet pasakoja ir apie savo nelengvą gyvenimą – tėvus, bendraklasius. Skaitydamas šią vietą netgi suabejojau, negi ši išgirtoji knyga tik api tai, kaip iš japonės mergaitės, kuri užaugo Amerikoje, tyčiojasi bendraklasiai… Nao nėra malonus personažas (labiausiai nepatiko, kai ji pati skriaudžia silpnesnį už save kaimynų berniuką), bet ji eigoje keičiasi. Nao gyvena tuo laiku, kada yra internetas, bet ji su niekuo nesikalba apie tai, kas vyksta – nei su tėvais, nei su draugais, kurių ji neturi ir neieško ( bent jau internetinių). Tėvams taip pat nieko nepasakoja. Tėvas palydėjęs į mokyklą Nao, gali pabučiuoti jai į viršugalvį tik tuomet, kai niekas nemato, nes Japonijoje tai nepriimta.
Perskaitęs knygą, ieškojau informacijos ir sužinojau, kad dauguma japonų absoliutūs intravertai. Jie pasisako už „švarų kraują“, pas juos beveik nėra mišrių santuokų, praktiškai uždraustas musulmonų įvažiavimas į šalį, ir, apskritai, jie elgiasi „atsargiai“ su kitataučiais. O Nao buvo labiau amerikietė, nei japonė.
Nao tėvas Harukas 2 dirbo kompiuterių firmoje, jis buvo geras programuotojas ir vienintelis susimąstė apie tai, kad jo kuriami bepiločiai – žudo. Sąžinės priekaištai neleido toliau dirbti. Atrodo, juk jis tik išdirbinėja, programuoja, kuria, bet jo darbo vaisius sukurtas žudyti. Todėl iškyla moralinė dilema- žudyti kitus, savo šeimą ar save.
Įdomi senolės Džiko siužetinė linija (sluoksnis). Tai stipri asmenybė. Jos gyvenimo filosofija žavi. Kai Nao paklausė senolės, kuomet žmogus tampa suaugusiu, Džiko atsakė, kai jam sukanka 105-eri. Džiko mirė 104-erių, t/y/ ji norėjo pasakyti, kad niekada. Ypač patiko senolės Džiko laiko pojūtis, kuomet ji liepė Nao spragsėti pirštais, kad ši suvoktų laiko tarpsnius. Toks vienas pirštų spragtelėjimas – tai akimirka. Kiek jų paroje? Kaip mes juos praleidžiame?
Laiko pojūčiui rašytoja Ruta Ozeki, apskritai, skiria daug dėmesio.
Pati stipriausia knygos dalis (sluoksnis), mano galva, tai senolės Džiko sūnus Harukas 1. Jis išsilavinęs studentas, mėgata poeziją, filosofiją. Tačiau jį pašaukia karinei tarnybai ir jis priverstas tapti kamikadze. Harukio dienoraštį buvo be galo sunku skaityti. Karo žiaurumas aprašytas nepagražintai, nori-nenori privalai mirti. Kamikadzes apmokydavo žudyti save.
Kaip jau minėjau, romane labai daug sluoksnių. Be to daug išnašų, kurias, kad gerai suprastum, būtina skatyti. Skaityti ir galvoti. Knygoje daug istorijos, fizikos, matematikos, mistikos. Nesiūlyčiau šios knygos skaityti visiems, tai nėra „lengvas skaitymas“ prieš miegą.
Ruta Ozeki daug dėmesio skiria priešmirtiniamgyvenimo poskoniui – tarsi mėgaujasi savižudybe. Krikščioniui savižudybė – tai nuodėmė, jis apie tai nemėgsta kalbėti. Japonai į tai žiūri tarsi į tęsinį – logišką pabaigą – tu mirsi.
Knygoje paliestos įvairios realiai vykusios tragedijos: 2011-ų cunamis Japonijoje, 2001-ų rugsėjo 9-os tragedija, Japonijos karas, kinų genocidas, ekologinės pasaulinio okeano problemos… Kai apie tai skaitai per herojų prizmę, visą tą košmarą suvoki visai kitaip nei perskaitęs žinutę internete.
Nemalonų poskonį paliko pabaiga su savo kvantine fizika, stebuklais, kelione laike, varnos magija ir t.t.
Ilgai galvojau kodė šią knygą apibūdina kaip ieškojimą (namo, savęs), kol suvokiau, kad visi personažai: tiek Nao, tiek Harukas 1, tiek Harukas 2, tiek Džiko, tiek Ruta ieško savęs. O budizme (dza-dzen koncepcija) – kur viskas – tai niekas ir viskas kartu, kur žmogus – ir varna, ir žuvis, ir kalnas, ir – niekas. O namai – tai viskas aplink.