Originalo kalba:
azerbaidžaniečių Išversta iš: rusų kalbos
Autoriai: Mehdi Abdullayev, Kamal
Vertė: Lapinskienė, Lionė
Pilnas versto šaltinio bibliografinis aprašas:
Abdullayev Kamal Mehdi oğlu „Sehrbazlar dərəsi“ (roman), Bakı. 2006, Iš azerbaidžaniečių kalbos vertė Liudmila Lavrova
ISBN: 978-9955-20-815-0
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2013
Leidykla: Edukologija
„Stebukladarių slėnis“ – tai intelektualinis pasakojimas apie vidinius žmonių išgyvenimus, jų tarpusavio santykius sukeliančius moralines dilemas ir atskleidžiančius tikrąsias gyvenimo vertybes. Šiame romane nuolatos persipina realusis ir dvasinis pasauliai, parodantys didelius abiejų pasaulių skirtumus ir nesutapimus. Kūrinyje yra pasakojama apie Karavanbašą – nuolatinį keliauninką, draskomą vidinių kančių bei jo norą nuvykti į Stebukladarių slėnį ir susiradus stebukladarį jį parsivesti. Karavanbašas vesdamas karavaną link namų sienų ir pats negalėdamas jo apleisti, paprašo savo ištikimiausio pasekėjo Chadžo Ibrahimo agos nuvykti į paslaptimis apgaubtą Stebukladarių slėnį, esantį Nematomojo kalno papėdėje. Pagrindinis šios kelionės tikslas buvo atrasti stebukladarį, galintį bendrauti su dvasėmis ir atvesti jį Karavanbašui. Apgyvendintas protagonisto namuose, stebukladarys Saijachas turėjo iškviesti Karavanbašo tėvo dvasią, kuri atskleistų visas paslaptis ir nutrauktų visą gyvenimą jo sūnų lydinčią vidinę agoniją.
Taip pat, vienas labiausiai akcentuojamų dalykų romane yra kerštas. Keršto troškimas daug metų buvo vienintelis Karavanbašo gyvenimo tikslas, kuris neleido jam patirti tikrojo džiaugsmo. Nuolatinės mintys apie tėvo žudiko nubaudimą naikino jo esybę iš vidaus ir privertė pamiršti vieninteles aktualiąsias vertybes, tokias kaip šeima, gėris ir meilė. Taipogi, kaip viena iš tokios gyvensenos pasekmių buvo savižudybė, nes atskleidus visas paslaptis ir išreiškus aiškų tėvo dvasios nenorą keršto klausimu, Karavanbašo gyvenimas prarado bet kokią prasmę.
Kita iškeliama problema kūrinyje yra dvasinio ir realiojo pasaulių priešprieša. Amžinai žaliuojančiame Stebukladarių slėnyje gyvenantys žmonės dėl gėrio ir taikos sureikšminimo ir išaukštinimo buvo priversti atsiriboti nuo išorinio pasaulio, kuriame vyravo chaosas. Stebukladarių įsitikinimu sielos ramybė ir vidinė pusiausvyra yra vieni svarbiausių dalykų žmogaus egzistencijoje, kuriuos reikia nuolatos puoselėti ir vertinti.
Be to, vienas įdomiausių akcentų šioje knygoje yra žmogaus gyvybės trapumo demonstravimas. Kiekvieną prisiminimą, paslaptį ir kelionę lydi vis naujos mirtys. Romane žmonės baudžiami gyvybės atėmimu už savo ar artimųjų nuodėmes be ilgų apmąstymų. Kitaip nei įprasta, šiame romane žudomi ir vaikai, ir moterys, ir senyvo amžiaus žmonės be jokių išimčių. Gailesčio nesulaukia niekas. Tačiau, kūrinio gale iš visos Karavanbašo giminės yra išgelbėjamas tik jo mažametis sūnus, kuris būdamas vaikas simbolizuoja tyrumą ir nekaltumą, gėrio skleidimą. Kaip tik dėl šių savybių vaikas yra paimtas augti į Stebukladarių slėnį, toli nuo blogio kupino išorinio pasaulio.
Romane „Stebukladarių slėnis“ gausu metaforų ir tik Rytų tautoms būdingų žodžių (jų paaiškinimai yra duoti knygos pradžioje) taip pat, kas keletą paragrafų yra įterpiami prisiminimai iš tolimos praeities, todėl kūrinį reikėtų skaityti ypatingai susikaupus.
Abdullayev Kamal Mehdi (Kamalas Abdulla) (g. 1950) – azerių kilmės rašytojas, mokslų daktaras, profesorius bei akademikas. Taip pat, žinomas kaip šiuolaikinės literatūros klasikas, Azerbaidžano nusipelnęs mokslo veikėjas ir 2012 m. Nobelio premijos nominantas. Be to, rašytojas yra sukūręs nemažai eilėraščių, dramų, esė, novelių ir kelis romanus. Vienas iš pastarųjų yra filosofinis alegorinis romanas „Stebukladarių slėnis“ – pirmasis Kamalo Abdullos kūrinys išverstas į lietuvių kalbą.