Autoriai:
Krėvė-Mickevičius, Vincas Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 1912, 2008
Leidykla: Petro ofsetas
„Pratjekabuda“ ir „Rytų pasakos“ – Vinco Krėvės-Mickevičiaus orientalistinių apysakų rinkinys, kuris pasakoja apie žmogaus gyvenimo miegą, mirtį ir prabudimą. Knygoje vaizduojamas žmogus, kuris atsidūręs mirties akivaizdoje priartėja prie tikrojo savo sąmonės balso ir dvasinės pilnatvės. Ši rytietiškais motyvais paremta filosofinė knyga atskleidžia keletą pagrindinių romantizmo idėjų: žmogaus maištą prieš pasaulį, jo dvasios galybę bei idealų svarbą. Knygą sudaro pagrindinis kūrinys „Pratjekabuda: Šventųjų Gango vilnių pasaka“ ir keturi padavimai iš “Rytų pasakų”: „Indas, kuriame karalius laiko geriausią savo vyną“, „Azerstano šalis“, „Priešingos jėgos“ ir „Moteris“. Knygą sudarančios istorijos moko žmogų būti atviru sau, doru kitiems ir ištikimu Dievui.
Kūrinio pavadinimas „Pratjekabuda“ yra kilęs iš sanskrito kalbos ir reiškia „prabudęs“. Toks ir yra pirmosios istorijos veikėjas Atipranaprijas, [1]brahmano Brahadašvos sūnus. Vos gimęs Atipranaprijas neteko savo motinos, kuri paaukojo savo gyvenimą dievam tam, kad jos sūnus būtų palaimintas [2]daivų ir užaugęs vaikščiotų [3]kšatrijų keliais. Tačiau Atipranaprijui nulemtą kšatrijo likimą sudrumsčia suvokimas, kad kiekvieno žmogaus dalia yra gimti ir mirti. Norėdamas nugalėti mirtį, jis išsileidžia į tolimą kelionę, kur tikisi surasti bent vieną didį žmogų, kuris būtų nugalėjęs mirtį. Savo kelionės metu jis atranda dvasinę ramybę ir susitapatina su mirtimi, nugali mirtį dvasinėjė sferoje. Kūrinio pagrindinė mintis yra ta, kad žmogus turi pakilti virš savo ribotumo, jis neturi gyventi taip, lyg gimimas ir mirtis būtų visko pradžia ir pabaiga. Žmogus turi būti su pasauliu, sutapti su juo, būti juo. Žmogus, atsižadėjęs savęs ir tapęs pasauliu, ne praranda save, o atranda save kitokį, jau prabudusį. Tokį prabudimą patyrė ir istorijos herojus Atipranaprijas, kuris, nutolęs nuo gyvenimo geidulių ir pagundų, atrado dvasios ramybę ir gyvenimo prasmę. Tuo tarpu apysakos antiprotagonistas Savalkija – didis ir žiaurus užkariautojas, siekdamas tapti nemirtingu, yra pasmerktas pralaimėjimui, nes jo bandymai nugalėti mirtį žemiškoje sferoje yra beprasmiai, kadangi šioje sferoje reikšmių nėra, viskas sąlygiška ir laikina, žemiškoji sfera tėra tik sapnas, todėl iš jo dvasiškai nepabudus, mirties nugalėti neįmanoma. Šis kūrinys yra dvasios įvykis, jis žmogų priverčia susimąstyti apie gyvenimą ir mirtį. Mes save matome per kūniškumo veidrodį ir esame priklausomi nuo gamtos dėsniu, tačiau juk galime pabandyti save suprasti ir kitaip, sutapatinti save su pasauliu, o ne būti jo dalimi. „Ne tu pasaulyje esi, o pasaulis tavyje“, teigia Atipranaprijas. Šioje istorijoje prabudimas – tai savęs atradimas dvasiniame lygmenyje, sąmonės nušvitimas bei išsilaisvinimas iš materialios kasdienybės.
Šią knygą taip pat sudaro keturi padavimai iš Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Rytų pasakų“. Padavime „Indas, kuriame karalius laiko geriausią savo vyną“ yra aprašoma istorija, kurios pagrindinė mintis – tikrasis gyvenimo grožis slypi žmogaus viduje. Šioje istorijoje ne itin patrauklios išvaizdos žynys bando įrodyti gražiai karalaitei, kad tikrasis žmogaus grožis slypi jo dvasioje. Lygiai taip pat kaip ir gražuolės tėvas savo geriausią vyną laiko molinėse, apipelijusiose statinėse. Vyną perpylus į auksinius ąsočius, jis surūgsta, taip ir žmogus, apakintas materialistinių dalykų, dvasiškai atsiskiria nuo saves ir praranda savo grožį.
Padavimas „Azerstano šalis“ – tai musulmono lūpomis papasakota liūdna azerbaidžianiečių tautos pavergimo istorija. Šio padavimo pagrindinė mintis yra ta, kad žmogaus prigimtis jį traukia nedorovės kelių link ir tik stiprus tikėjimas Dievu gali apsaugoti žmogaus širdį nuo pagundų. Azerstano žmonėms atsisakius tikėjimo ir susidėjus su svetimšaliais prekybininkais, Dievas juos smarkiai nubaudžia, tačiau, net ir patyrę bausmes, žmonės neatsisako savo ydų, taip toliau skatindami Dievo rūstybę. Kūrinio pabaiga pamoko, kad tobulas pasaulis nėra įmanomas, kadangi žmogaus prigimtinės pagundos yra valdomos stiprių, sunkiai suvaldomų jėgų.
Trečiasis padavimas „Priešingos jėgos“ leidžia pamatyti neramią žmogaus prigimtį ir amžiną norą išsiaiškinti visas gyvenimo paslaptis. Dievas, sukūręs tobulą pasaulį, tikėjo, jog jo sugriauti neįmanoma, tačiau laikui bėgant, žmonės panoro išsiaiškinti, kas slypi už jų pasaulio ribų, taip sugriaudami tobulą pasaulį ir jo tvarką.
Paskutinis padavimas „Moteris“ atkartoja [4]Korane esančio pasaulio sukūrimo teoriją. Kūrinio kulminacija tampa moters atėjimas į pasaulį. Moteris tampa tobulo pasaulio pabaiga, tačiau naujos istorijos pradžia. Čia moteris vaizdojama kaip gražus ir gundantis kūrinys, kuriam negali atsispirti net angelai. Dievas, sukūręs pasaulį vyrui, suiteikė jam įspūdingas galias, tačiau, blogio jėgoms sukūrus moterį, šis atsisako savo jėgų ir nutaria kurti naują pasaulį kartu su ja.
„Rytų pasakos“ iškelia daugybę būties klausimų: gyvenimo prasmės, savęs pažinimo, apsisprendimo, troškimų įgyvendinimo, vidinės harmonijos. Šios istorijos leidžia pajusti maištingą žmogaus prigimtį, padeda susimąstyti apie savo troškimus, prioritetus bei tikėjimo svarbą.
Vincas Krėvė – Mickevičius gimė 1884 metų spalio 19 dieną Subartonių kaime. Nuo 1909 m. iki 1920 m. autorius gyveno Baku. Gyvendamas Baku, mokykloje skaitė paskaitas apie budizmą, parengė daktaro disertaciją pavadinimu „Apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę“, studijavo sanskritą, domėjosi kultūriniu bei socialiniu gyvenimu. Krėvei rūpėjo išdėstyti budizmo mokslą ir išaiškinti nirvanos prasmę, taip pat įvardinti kainą, kurią sumokame pereidami iš vieno tikėjimo į kitą. Krėvę traukė žmogiško apsisprendimo kaina. Apsisprendimo kainos klausimas ir rašytojo sukaupta patirtis bei žinios apie rytų pasaulį būtent ir atsiskleidžia dvasinio prabudimo knygoje – „Pratjekabuda“.
[1] Brahmanas – indų žynys, aukščiausios indų kastos narys.
[2] Daivos – graikų moiros ar romėnų parkos, t. y. žmogaus likimo deivės.
[3] Kšatrijai – karžygiai; karių kasta senovės Indijoje.
[4] Koranas – musulmonų šventoji knyga.